Žodžiu gaminom, pagaminom, nešiojau išnešiojau su nedideliais nesklandumais
Pora kartų gulėjau ligoninėj, patologijos skyriuje, tai vis pasiklausydavau kaip dainuoja gimdyvės 
Mano bendrapalatinės draugužės baisiai kraupdao, užsikimšdavo ausis, lisdavo po pagalvėm, o aš paslapčia, gėdydamasi savo keistos aistros klausytis kaip rėkia, sliūkindavau į koridorių ir apsimetinėdavau jog skaitau žurnalą. O iš tikrųjų klausydavaus klausydavaus 
radau ir merginą su tuo pačiu pomėgiu, abi sėdėdavom ir kalbėdavom- rėksim ar ne 
Va tie gimdyvių klykimai mane tarsi stiprino, aha, bus blogai labai labai blogai (todėl pagimdysiu lengviau nei tikiuosi
).Kadangi, man buvo prognozuotas gimdymas anksčiau termino (jau vos ne nuo 34 savaitės, nes sakė, kad mano panelė baisiai didelė ne pagal savo "amžių"), aš nuolatos jaučiau įtampą, kad tuoj pagimdysiu. Nei aš bijojau gimdyti nei ką, mama tris pagimdė, ir laiminga
Aš bijojau, kad ateis ta diena ir aš kažko būsiu nespėjusi. Nuo ~36 sav. maniakiškai blizginau namus, baiginėjau remontų likučius, siuvau, mezgiau, apsipirkinėjau, sudarinėjau sąrašus, aiškinausi kuo skiriasi siaustinukai nuo smėlinukų ir kitas su naujagimiais susijusias subtilybes. Tačiau vis negimdžiau ir negimdžiau.
O aš vis blizginau ir blizginau, laksčiau ir laksčiau...
39 sav. ir 2 dienos. Išėjo kamštis, kuris nepanašus į kamštį. Supratau, kad tai jis, bet nervino, jog jis visai nepanašus į kamštį, įsivaizdavau, kad bus puch kaip šampano kamštelis... Iššaus, o tada važiuosiu gimdyt. Aišku taip nenutiko, tepliojo, kraujavau nedaug dvi dienas. Apskelbiau visoms forume, kad tikrai gimdysiu (lyg ir be jo nebūčiau gimdžiusi
) ir vėl puoliau blizgintis. Pirmiausia nugramdžiau vonios apvadų klijų likučius ir užklijavau juostą. Po to nutryniau visas vonios plytelių tarpukus. Po to išgramdžiau nepatikusią spalvą iš virtuvės plytelių tarpukų
kadangi vyras buvo pasiustas toli ir kuo ilgiau, tame plytelių gražinimo darbuose nedalyvavo. Tryniau nuo ryto iki vakaro, keliais, bo atsitūpt pilvas maišė, apskritai, jis man labai maišėsi, patogiau būtų jei būtų nugaroj.Bobos iš forumo jau stato už tam tikrą datą, kada jau ta Abo pagimdys mums Abytę
Kai kurios užsimina, kad gal reiktų nuvažiuoti pas gydytoją, na, kad užsitikrint, kad viskas gerai, kad nėra kokio tai placentos "atšokimo" ir pan. Kadangi paniškai bijau kažko nespėti padaryti, į ligoninę nevažiuoju (o jei nebepaleis, tai gulėsiu ten be darbo? ).
Praėjo dvi dienos. Vyras išsiustas į darbą miegot, bo jis mane nervina. Kaip ir šuo, na, bet jo nėra kur išsiusti, nebent pasiusti
Naktinėju eilinį kartą ir apie trečią nueinu miegot. Sėdėčiau ir dar, bet reik išsimiegot, o jei gimdyt pradėsiu? kaip aš gimdysiu neišsimiegojus?..
Su vyru susitarėm, kad jei ką, skambinu ir jis atlekia.
Miegu miegu, ir staiga, žinot kaip būna, nebemiegu, pabundu ajei vajei, užsidegu šviesą- šliapia
negana to, bėga vis bėga kažkas vis bėga 
greit į vonią, na, žinau, vandenys ir pan., bet ko jų tiek daug?! spalva rūžava, šiek tiek kraujinga. čiupinėju savo mažę... Beveik keturios ryto.
Taip ir persmelkia per visą kūna...
Nieko nejaučiu
Lyg tuščia būtų, pilvas yra, bet kaip pilvas, jokio vaiko neužčiuopiu. Susinervinu baisiausiai. Atsisėdu ant klozeto ir maigau. Nejuda. Nu viskas, baisu iki negalėjimo, - turbūt ten buvo ne kamštis, o atšokusi placenta, ir gal mano mažė numirė? Atsisėdus bliaunu ir bijau skambint greitajai. Lendu po dušu, gal atgaivins, maudaus ir toliau bliaunu, bet jau geriau. O tie vandenys vis bėga ir bėga, iš kur jų tiek daug??? pasikišu rankšluostį ir lekiu į miegamąjį telefono, šuo iš paskos patenkintas. Susirandu telefoną ir skambinu į greitąją, vyrui paskambinsiu po greitosios. 118... nu ne...122
01 yra 02 yra 
Blyn. Skambinu 122. Nėr tokio. 01 nėr tokio. 122, - jungia.- Labas vakaras, koks greitosios telefono numeris?
-03 ir 033
- ačiū.
Padėjusi ragelį nepamenu nieko
133? 013? vajezau Skambinu vyrui:
-man atrodo kad aš gimdau, arba man placenta atšokus, skambink greitajai.
Vyras suorganizuoja man greituškę, kurios laukiu rymodama prie lango. Daiktai seniai sudėti, pasiimu, gydytoja ar kas ten labai miela, tačiau net nepaklauso ar mano mažė gyva. Sakau, nu pasigailėkit
sako, nesuprantu, aš nuvešiu ir pažiūrės Ai dar sąrėmius pamiršau, skaudėjo
Prasilenkėm su vyru, atvažiavom į ligoninę, vairuotojui už parankės, rankšluostis tarp kojų, keliaujam gimdyti.
Man palinki sėkmės, o aš įžengiu pro duris.
Atslenka tokia užsimiegojusi bandelė ir sako,- kas yra? sakau,- "gimdau". "Nū tai gerai, kad gimdai, o kas yraaaa?",- klausia ji. Žvilgt į mano rankšluostį,- "O kas čiaaaa..." Paaiškinu smulkmenas, surenka mano daiktus. Sakau, paklausykit ar širdelė plaka. Sako- "paklausysym..." Ir įlenda į kabinetą. Stovu stoviu. Stoviu stoviu...
- A ko tū ten stovy?...
Puolu pas ją, sąrėmiai riečia, bet man ne tas galvoj. Na, ji vėžlišku greičiu išsiaiškina kuo aš vardu, kokios mano pareigos, kokia darbovietė, kokiom ligom sirgus nesirgus, pamatuoja kraujospūdį, sakau jūs širdelę paklausykit!!!!!!!! Paklauso. sakau- plaka? ??? "a ko jy tūri neplakt..."
Jes.
parašau vyrui, esu laiminga iki dangaus Parodo man krūva "naktinių" ir sako- persirenkit. Išsirenku gražiausius, apsivelku, iškirptė iki bambos... pažiūriu į kitus,- gerai ir šiti.
- Nūsimaukit lemenūka.
- O kam? Gimdykloj nusimsiu.
- Tokia tvarkaaa, nusiymkyt lemenūką.
- Tai ką, turėsiu vaikščiot su nuogais papais?
- Nėko nežynau.
Po gero pusvalandžio, kad ir be liemenuko, keliaujam į gimdyklą. Esu susijaudinus, skauda, tačiau nebijau, gal jau bus kokie 6 cm?
Gydytoja mane "nudžiugina"... 2cm.
Atvažiuoja vyras, pamačiau taip apsidžiaugiau, nu toks mielas, nu toks savas. Skauda. Palata graži. Nufotkinu. Karšta. Girdim kaip aplink gimdo. Normaliai, truputį paklykia, leliukai vua, paklykia,- vua. Ištversim. Uždeda aparačiukus, vaiko tonai puikūs. Sąrėmiai- oho, sako akušerė. Nieko, kentėt galima. Paklausia ar reikia nuskausminimo. sakau,- nea. Po pusvalandžio siunčiu vyrą- reikia!!! suleidžia kažką nuo ko geriau nepasidaro. Siunčiu vyrą, ateina gydytojas, sakau noriu epidūro. Tas man pradeda pasakot kas yra epidūras ir kad su juo lengviau, kad gyvenimas gražus, kad yra vaistai, bet be jų irgi gerai, kad skausmai būna skirtingi, kad va pagimdysim leliuką. Aš jau nesivaldau, sakau NORIU EPIDŪRO. Gerai, sako jis ir išeina. Akušerė liepia atsigulti ir uždeda juostas. Siunčiu vyra ieškoti epidūro, sakau, sakyk, kuo greičiau, kad nebūtų per vėlu. Ateina gydytojas ir pradeda pasakot apie epidūrą. Kad per vėlu negali būti, nes jei per vėlu, tai jau ne per vėlu, o jau tuoj gimdyt reikės, sakau gerai gerai, o jis na, gerai, pažiūrėsim. Niekas nesikeičia- 2cm.
Ateina faina anesteziologė, šiaip ne taip suleidžia ten kur reikia, liepia nejudėt ir t.t. Pagerėja. Jau vėlyvas rytas, užsnūstam. Pakartoja. Niekas nesikeičia- 3cm. Leidžia skatinamuosius. Vidurdienis. Skausmai didėja, niekas neateina man suleisti nuskausminamųjų. Žiūriu į ekranėlį ir drebu iš baimės matydama kylančius skaičius. Beprotiškai skauda. Vyras šlapina rankšluosčius ir deda prie galvos. 6cm... 8cm...
Vemiu, vyras pakiša rankšluostį, nuvalo, jį išmeta, pradedu rėkt, - juk geras rankšluostis!!!
mamyte..
Nebeleidžia nuskausmint.
Vis tik rėkiau ir aš. Ir tikrai ne taip kaip tos, kurias girdėjau rytą... 8cm. 8cm 8,5cm... Sodina, liepia sėdėt, daužau viską kas po ranka, klykiu, vemiu, sysioju, kakoju... Gimdau
nelabai ką atsimenu, o ir plėstis nenoriu. žodžiu iki ~16val. nesivėrė man tie centimetrai. Drebėjo sienos nuo mano rėkimo, iš kur tiek jėgų, nežinau. Laksto gydytojai, iš kur jų tiek daug, - nežinau. Visi susinervinę, tačiau niekas nevyksta ir viskas. Nors tonai geri. Nebeturiu jėgų, nebenoriu gyvent, rėkiu kaip niekad nerėkus. Kai atsivėrė visi cm, pradėjom bandyti gimdyti. Vaikas normaliai neįsistato, aš nesivaldau, laužau viską kas aplink, - rankas, kažkokius tai įrankius, tonų normaliai sužiūrėt neina. rėkiu kaip laukinė, gydytojų krūvos, skyriaus vedėja už galvos- negaliu aš taip dirbti, susiimk. Negaliu nieko padaryti, kaupiuos kaip tik galiu, tačiau palengvėja tik tada kada rėkiu. Per stangas taip pat lengviau, stumti net patiko, nes tuomet nejaučiau tokio didelio skausmo. tačiau stangos pradėjo retėt, vaikas ir toliau neįstato, gydytojai mane užgulę, kerpa, o aš maldauju, kad kirptų daugiau, stumiam, bando traukt rankom, atveža vakuumą, tas sugenda. Staiga vieną minutę visi skausmai dingo. Gydytojai juokauja, kad jau galima praeit koridorium. O aš jų nekenčiu. Vėl prasideda skausmai, vėl tas pats. Stumiu kiek tik galiu, tačiau niekas nevyksta. Jėgos senka, pilna palata baltų chalatų, visi nežino ką daryt... Pradėjau kalbėt su dievais, drebėt. Staiga kodėl kažkodėl visi pradeda dar labiau lakstyt, - vežam!!!Išvežė mane, veždami rėkia, nestumk, o aš raitausi ant to stalo, ir rėkiu ir stumu...
Sąrėmiai retėja. Veža per koridorių, o aš klykiu. Užjaučiu kitas gimdyves, kad joms teko mane girdėt...
Nesuprantu kaip, bet man iš naujo suleidžia į nugarą narkozę, įstatydami naują kateterį. Nežinau nei ką leidžia, nei su kuo, kiša kažkokius popierius pasirašyt, pakringalioju, ir staiga jaučiu kad darosi gera...
Nuoširdžiai sakau,- galvojau kad numiriau... gera gera... Šypsausi, klausia, kaip jautiesi?
Atsakau- mm... Negaliu pratart nė žodžio. Susitariam kalbėti galva. Klausia palinksiu. dar labiau pasidaro gera... Galva nebeklauso. Girdžiu kaip gydytoja sako kažkam, kad reikėjo nuskausmint ir paskutinius cm, nes va, nežinai kaip gali gautis...
kažkokie balsai, man gera gera... Girdžiu balsiukas- kniurkt... ne, ne mano pagalvoju, juk taip toli toli...
Ilgai gera nebuvo, vaistų poveikis ne ilgaamžis.
Organizmas nebereagavo į jokius nuskausminamuosius. Bet nieko. Užtat dabar graži, gyva. Per gimdymą numečiau 15kg.
Meilės dukrytei nė nenusakysi. Ką aš jums pasakosiu, pačios žinot ;D
Gera būt mama.
Mažiukė iš tikrųjų vos kniurktelėjo. Gimė pridusus, iškart į reanimaciją. Pažeidė galvytę, rado infekciją. Man irgi. Neatidavė man jos dvi dienas. Cezario operacija taip pat nepavyko labai sklandžiai, per daug vaistų, per daug išeikvota mano jėgų, per daug nubėgusio kraujo. Buvo labai sunku. Labai labai.
Bet dabar gera. Labai labai
Vysks super duper, kaip sako
