QUOTE(ezytee @ 2008 02 19, 23:28)
mmm, tik ... mūsų pirmajai mokytojai greitai bus jubiliejus, būtinai turime ją pasveikinti, tik va... na reiktų turbūt su žodeliu "ačiū" 

 ?
Mielos ,supermamos, patarkite...
Brūkštelkit kokią gerą mintį 
 
Gražesnio žodžio nerandu 
Už paprastą lietuviškąjį "ačiū", 
Kurį išmokėt pamokų metu 
Tarsi burtažodį, atėjusį iš bočių. 
Dar padėkot norėjau už žinias, 
Už šilumą, už rūpestį, už meilę, 
Už tai, kad man padėjote save surast, 
Išmokėt nepalūžt, padarius klaidą.
* * *
Jūsų širdis-kuo daugiau išdalina kitiems, 
Tuo labiau praturtėja pati. 
Skleidžia šilumą savo visiems, 
Neša žiburį šviesų kely. 
Kviečia augti dvasia ir protu, 
Moko būti pačiu savimi, 
Ji vis žadina laisvę žmonių, 
Ji vis ten, kur vaikystė žavi. 
Jai vis lemta sutikti mažus, 
Prisirišti prie jų ir pamilt, 
Užauginti jaunystės sparnus 
Ir paspaudus rankas išsiskirt...
* * *
Gyvenimas - nepakartojamas ir toks neilgas, 
Jis neša mus kaip trykštanti srovė, 
Ir štai plaukai tarsi šerkšnu sužvilga... 
Skausmingai ieškai jo tikros prasmės. 
Kaip greitai bėga dienos tos ratuotos - 
Pripildytos darbų, svajonių ir rimties. 
Kasdien tarsi atakon Tu eini kovoti 
Už šviesą, gėrį, Žmogų ateities. 
Tebūna visos Jūsų dienos gražios 
Ir skaisčios lyg pavasario versmė! 
Nors valandų sunkių, žinau, vėl bus nemaža. 
* * *
Kuo daugiau išdalina kitiems, 
Tuo labiau praturtėja pati. 
Skleidžia šilumą savo visiems, 
Neša žiburį šviesų kely. 
Kas ji? 
Mokytojo širdis. 
Kviečia augti dvasia ir protu, 
Moko būti pačiu savimi, 
Ji vis žadina laisvę žmonių, 
Ji vis ten, kur vaikystė žavi. 
Kas ji? 
Mokytojo širdis. 
Jai vis lemta sutikti mažus, 
Prisirišti prie jų ir pamilt, 
Užauginti jaunystės sparnus 
Ir paspaudus rankas išsiskirt. 
Kas ji? 
Mokytojo širdis - jūsų širdis. 
Didžiuojuos, kad jūsų buvau mokinys.
* * *
Tavo gyvenimo prasmė  ruduo.
Lyg lapai krintantys šiurena 
Sąsiuviniai tarp tavųjų pirštų.
Lyg paukščiai išskrendantys pakelia 
Sparnus tavieji mokiniai į kelią.
Kaskart artojo kantrumu žarstai žinias
Kaip žiemkenčius į jaunas širdis
Ir vis bandai su atkaklumo raktais
Kuklias mintis į laisvę nuskraidinti.
Taip ir klampoja metai po gyvenimo
Takus, paženklintus laukimo.
Laukimo derliaus, to, kurį
Tavi delnai kartų kartoms sodino.
Ir teka dienos kaip spalvotų lapų
Burlaiviais išmargintas vanduo.
Todėl sakau:
Tavo gyvenimo prasmė  ruduo.
/Ilona Urbonavičiūtė  Bumblauskienė/