Sveikutės. Savaitgalį įvygdžiau didžiausią savo gyvenime avantiūra.

Plaukėm badarėmis, kartu su vyru ir vaiku, kita dalis nepažystama chebra, benta jau man. Avantiūra todėl, kad nemoku plaukt visiškai ir paniškai bijau vandens, antrą palukėm labai ilgą maršrutą, 70km per 2 dienas su viena nakvyne.. Plaukėm Asvejos ežeru (dubingių ež.), Dubinga, Žeimena, Nerim iki Vilniaus.

Nežinau , aktyvų poilsį aš turbūt supratau kiek kitaip. Plaukėm kaip akis išdegę, skaudėjo viskas, po pirmos dienos padėjus irklą pirštai tai ir liko silenkti, puoduko nesugranbaliodavau, ojei pavykdavo, pakelt neįmanoma atrodo, kar dvi tonas svėria. Po naktis jautėmės kaip lazdomis sumušti ir problema iškilo kita, dabar sutinę pirštai nebesusilenkė, kad irklą paimti. Nemačiau jokios gražios gamtos , nes nuo tokio poilsio akyse žalia buvo, verkt norėjosi. Kiek girdėjau, tai tokį atstumą žmonės mažiausiai per 4 dienas nuplaukia. Šiaip mintis gal ir nebloga buvo, bet kitą kartą jau visą maršrutą pati išstudijuosiu, gal diedam išsikrauti ir visai nieko taip pavaryt, bet aš ir gamta norėčiau pasigrožėti, pailsėti. Tokio fizinio krūvio nesu per visą gyvenimą turėjusi

. Kaip vaikas ištvėrė nežinau

, Turbūt nevisai įdomu ištisai 2dienas baidarej prasėdėt, juolab net pairkluot beveik negavo, nes kitaip nebūtume spėję. Žodžiu katorgą praėjau kaip reikiant. Per atostogas greičiausiai irgi plauksiu, bet jau maršrutą pati išsinagrinėsiu smulkiai, smulkiai.