patarkit visiškai naujokei

Mes irgi gyvename "susimete". Siaip kas pasiule, tai net nezinau, nieks nieko taip nesake "davai susimetam", tiesiog pradejome pasilikineti nakvoti kartu, ir kazkaip taip ir susigyvenom Finansus tvarkome taip, kad vienas sumoka uz viena, kitas uz kita, apsipirkinejame kartu, moku tai as tai jis, bet tokio pasiskirstymo, kad tu moki uz sita, o as uz ana, tai nera. Vienas kito pinigu neskaiciuojame, nematau reikalo, ir tiesiog reikia tam tikro privatumo palikti.
Manau, kad gyvenimas susimetus yra butinas dalykas pries vedybas, bo toks "apsitrynimas" vyksta. Pasiseka tiems, kas kartu negyvena, ir viskas pas juos tvarkoj, nes pamatai zmogu visiskai kitoki. Ir jie mus kitokias pamato. Uzsimiegojusias, ka tik is lovos islipusias, be jokiu pribambasu ir navarotu
Na bet... kaip as sakau: nepatinka - nevalgyk Man pasiseke, mes susigyvenom labai gerai (tfu tfu tfu), ir nei vienas nenusivylem. Apie vestuves dar negalvoju, nes nezinau, ar pati noreciau. Neturiu omeny su situo zmogumi, bet aplamai, mane zodis "santuoka" dar kazkaip gasdina Nors ir nieko nesikeicia, tik pavarde (jei nori) ir stampukas pase. Bet vis tiek, dar noreciau palaukti

pagyveni kartu ir suzinai ar tikrai tas zmogus,su kuriuo nori pragyventi visa gyvenima.o tada ir nesi pareiskimus.gal butu maziau skyrybu,jei pries tai zmones pagyventu kartu,suderintu savo poreikius ir siekius.taigi as uz apsigyvenima kartu,o kiek tai trukti turetu,priklauso nuo kiekvieno zmogaus.yra zmoniu kurie net ir nenori tuoktis,juk taip paprasta gyventi kartu,be dideliu isipareigojimu.

Panasi situacija ir musu, tik tiek, kad po 1,5 bendro gyvenimo 'susimetus' (pries tai 4 metus draugavome) mes susituokeme..Ir nezinau, kiek dar laiko butu praeje iki musu vestuviu, jei ne mano ..
Tikrai nesigailiu, kad is pradziu kartu gyvenome nesusituoke, kita vertus jei mano vyras butu ryztingesnis ir butu pasiules teketi kad ir po 2 draugystes metu, as buciau is kart sutikus netgi be gyvenimo 'susimetus'
Gyvendama 'susimetus' nieko naujo 'neatradau' apie savo dieda , tačiau kiti zmones pamato tikraji savo isrinktuju veida

Del skirybu skaiciaus tai visiskai pritariu, bet pas mus dar yra tokiu, kurie i toki susimetima kreivai ziuri, ir kai kuriuos gimines spausti pradeda, tokiam stiliuj, tipo, kodel cia taip, tai jau gal ir tuoktis reikia, ir kas cia per gyvenimas toks. As tai nenoreciau tuoktis, kol neissisiskinciau ir neisitikinciau, kad su situo zmogumi noreciau gyventi ir pasenti, o tam reikia laiko, ir ne siaip, o kartu praleisto laiko.
Bet tikrai nemanau, kad gyvenimas susimetus yra gyvenimas be isipareigojimu. Ir tikrai nemanau, kad stampas pase kazka keicia. Tik jei vaikas tokioj seimoj gimsta tai truputi ten daugiau problemu du dokumentais atsiranda. O siaip - namatau jokio skirtumo. Jei jau pradeda 2 dmones kartu gyventi - tai JAU yra isipareigojimas, o tai legalizavimas santuokos - cia jau popierizmas ir musu stereotipines seimos vaizdas, kuris nemanau kad mano gyvenima kazkaip itakotu.

as uz gyvenima kartu iki vestuviu
mum tai nelabai ir buvo kokia kita iseitis, nes as gyvenau lietuvoj, o maniskis svedijoj. tiesa, pries oficialiai apsigyvenant kartu as jau ir taip dazniau svedijoj budavau nei lietuvelej. nusibodo taip tampytis... o po to kai apsigyvenom kartu, po keliu menesiuku suzinojom, kad as
jis vis retkarciais ikalbineja tuoktis (jau nekalbant apie mano tevu spaudima man ), bet as kazkaip nematau tam didelio reikalo finansai pas mus bendri, nors dabar as jau nedirbu del labai aiskios priezasties
visus svarbesnius sprendimus priimam kartu, pasitare, brangesnius daiktus irgi perkam pasitare.

Žinoma, reikia pradžioje pasidulkinti - kad jau būti tikrai, kad yra seksualinis suderinamumas. Po to pagyventi kartu, kad suprasti ar charakteriai suderinami ir apsitrinti. Paskui galima vaiką įsitaisyti - nes juk reikia pažinti antrą pusę kaip tėvą. Ir dar palaukti po to iki pensijos, nes į senatvę kartais išlenda įvairių nemalonių charakterio savybių. Na o jau mirties patale galima ir įsipareigoti santuokai. Nes kai pakas abu po bendru antkapiu būsite ramūs, kad jokių netikėtumų apie savo pasirinktąjį nebesužinosite

Man tai netrukdo, jei žmonės gyvena susidėję. Na dzin jiems ta santuoka, tai kodėl aš turėčiau dėl to blogai jaustis. Bet jeigu jums santuoka ne dzin ir jūs galvojate ir norite gyventi ir vaikus auginti oficialioje šeimoje, o ne sugyventinių poroje, tai nesamonė kalbėti apie kažkokius tai pagyvenimus kartu ar išbandymus.

baisiai man patinka aifa, bet tai,ką ji čia parašė-tai nea. aifa, jei dar užeisi- kuo skiriasi oficiali šeima nuo neoficialios? Niekaip nesuprantu, nors tu ką. Dar galiu suvokt, jei tai tvirtai tikinčio ir praktikuojančio kataliko pozicija, bet tokių yra mažuma. O kas dar gali būti svarbu?

gyvenimas susimetus nereiškia, kad nerūpi nei santuoka, nei šeima kas iš to, kad iš didžios meilės susituoks, o pagyvenus bėgs skirtis dėl "charakterių nesutapimo"? vien iš pasimatymų žmogaus nepažinsi

Oi, matyt kažką ne taip parašiau
Tai aš neturiu nieko prieš sugyventinius ar neoficialias šeimas, koks skirtumas kaip vadinsi.
Aš tik sakau, kad jei du žmonės visgi mato savo ateitį oficialioje šeimoje, tai bet koks pagyvenimas kartu iki vestuvių yra nereikalingas dalykas ir jokių problemų neišsprendžia. Jei tikrai tokio pagyvenimo tikslas yra "apgludinti kampus" ir "pažinti vienas kitą". Visais kitais atvejais žmonės renkasi kaip jiems patogiau. Mes irgi gyvenom. Negi studentu būdamas nuomuosies du kambarius nuo rugsejo iki spalio, o po vestuvių vėl ieškosi iš naujo vieno bendro?

O jei žmonės mano, kad jiems gerai neoficialioje šeimoje, tai kodėl man turėtų būti blogai? Juo labiau, kad panašu, kad mūsų teisinėje sistemoje reformos eina prie to, kad abu šeimų variantai bus teisiniu požiūriu lygiaverčiai.

Bet čia tas atvejis, kai aš tolerantiško tol, kol tai neliečia manęs asmeniškai. Norėčiau kad anūkai gimtų oficialiose šeimose ( jei jos dar egzistuos kai ateis laikas anūkams).

O dėl skyrybų, tai manau, kad jei žmonės kuria šeimą, nesvarbu oficialią ar ne, tai galvoja gyventi kartu, o ne skirtis. Todėl skyrybos bet kuriuo atveju yra skaudus smūgis tiek oficialioje, tiek ir neoficialiose šeimoje.
O jei norit pasakyti, kad kai nesusituoki, tai pabandžiau su vienu, nepavyko, bandau su kitu. Ir taip kas metai vis kitas - tai čia šeima nekvepia.

Ir dar, kas man labai nepatinka ieva-pieva pasakyme, tai kad motyvas ssibėgti pagyventi yra tas, kad nepavykus būtų lengviau išsibėgioti. Nuoširdžiai tikiuosi, kad dauguma sueina pagyventi kartu tikrai ne dėl to. Nes jei jau eina nusiteikę ne kartu gyventi, o išsibėgioti po pirmos problemos, tai apie kokią čia šeimą gali būti kalba?

šituos argumentus suprantu, man panašiai atrodo- jei gyventi kartu, tai todėl, kad ketinimai rimti. Meilė, vaikai, namai ir t.t. O dėl to, prieš sutuoktuves, be sutuoktuvių, po penkių metų- jokio skirtumo nerandu, nors intensyviai svarsčiau visą tą reikalą ne kartą ir ne du. Su popierium, be popieriaus... Popieriai dega, jausmai valdo.

ne taip mane supratai nemanau, kad gyvenant kartu lengviau išsibėgioti nei susituokus tiesiog kartu pagyvenus pamatom vienas kito ydas ir tuokdamiesi "neperkam katės maiše", daugiau mažiau žinom, ko iš antros pusės tikėtis. tuo tarpu tuokiantis po pasimatymų gali laukti visokių siurprizų. pavyzdys iš gyvenimo: viena moteris tuokėsi po 12 pasimatymų iš pačios karščiausios, tyriausios meilės. po vestuvių paaiškėjo, kad jis- stikliuko mėgėjas. to negyvenant kartu pastebėti neišėjo. būtų kartu pagyvenus- būtų pastebėjusi ir pamąsčiusi, ar gali su tuo taikytis. deja, tai ir buvo skyrybų priežastis.
tikiuosi mane supratai

O kiti ir nepamato . (Čia aš iš patirties). Ne veltui liaudies išmintis sako, kad meilė - akla. Na, nebent reikia gyvent susimetus, kol meilė praeis , kad praregėtum.
Bet aš vistiek už pagyvenimą susimetus