1. Kai man buvo 22 (po 3 metų draugystės) mano tuometinis penkiais metais vyresnis draugas pasiūlė pagyvent kartu (nes jau ore kabojo klausimas "kiek jis čia veltui slenkstį minti gali"

) o tada gal tuoktis. Pasirinkimas arba arba. Tėvai kategoriškai užprotestavo, tai liko pasakyti "ne-tėvai neleidžia". Finalas-skirybos.
2. Po 5 su uodega metų super-duper draugystės su antruoju vaikinu buvo nuspręsta pagyvent kartu. Svarstyti santuokos, vaikų skaičiaus beigi panašūs variantai. Tad kaip ir nebuvo kliūčių "susimetimui". Tėvai sužavėti nebuvo. Apsigyvenom kartu. Po pusmečio radikaliai pasikeitė mūsų santykiai. Išsiskyrėm.
Dvi situacijos ir du moralai:
1-oje situacijoje, gaila, kad neteko kartu pagyventi, gal būtų kas iš to išėję gero. Tačiau, jei nenorėjo vesti, o tik pagyventi-reiškia ieškojo ne rimto santykio, o patogaus santykio.
2-oje situacijoje, viskas kas buvo tortiniame-šampaniniame ilgame periode, labai greitai surūgo pagyvenus kartu
Manau, kad vistik verta pagyventi kartu
P.S.
QUOTE(CaraMela @ 2006 10 29, 20:39)
..........
Problema tik ta, kad mama yra ziauriai konservatyvi ne tai kad "susimetimo", bet ir bet kokio "numatomo intymumo" atzvilgiu. Karta velai vakare parasiau kad negrysiu namo, nakvosiu pas saviski. Tai atvaziavo ir issiveze

Tipo tik nakti pasimylet galima

maniškiai taip pat konservatyvūs iki "negaliu" ir mano, jog mylimasi tik naktį