o aš nesigailiu, kad pirmiausia pagyvenau, nors ir buvo du tokie, su pirmuoju draugavom 4 metus, vaikščiojom už rankyčių susikibę, buvo tiesiog idealas
negėrė, nerūkė, nemušė, nekėlė balso, lepino, vis siūlė tuoktis, o man tebuvo -niolika, baiginėjau mokyklą, pasiūliau pagyventi kartu, (ačiū tėvams, kad suprato mane), tai va pasibaigė meilumai, pradėjo gerti ir rūkyti ir ne tik
, nes manė kur dingsi dabar jau, o aš gražiai susikroviau daiktus, pasakiau ačiū už vertingą gyvenimo pamoką ir išėjau
, su dabartiniu vyru irgi gražiai draugavom, jutau, kad tai mano žmogus, pažinojau jį jau seniai, pradėjom gyventi kartu, visko buvo ir pykčių ir ašarų, bet visada buvo pagarba, visada buvome šeima ir tik aplinkiniams trukdė mūsų nevedusių statusas, tai va susituokėm prėjus trims metams po gyvenimo kartu pradžios, mums niekas nepasikeitė, kaip gyvenom taip ir tebegyvenam, santykiai kaip buvo puikūs taip ir liko gal tik vis brangesni ir brangesni mums darosi. Prirašiau čia, bet esmė tame, kad vos tik pradedi gyventi kartu dažniausiai pasimato visi pliusai ir minusai ir jokios reikšmės neturi vedę ar ne, jei jau nelimpa kas nors, nelips ir vėliau
, čia jau iš kitų gyvenimo patirties, tad nesismulkinsiu.
Visko buvo per ta laika. Bandziau ji palikti po pusmecio, bet po dienos grizau 
Vis nebuvo laiko, gal ir didelio noro tai sventei. Dar po metu as pastojau ir dabar su dziaugsmu abudu laukiam savo angelelio 
Abieju tevai,suzinoje sia naujiena, laaaaaaaaaaaabai spaude susituokti. Kadangi man 26, o jam 30, tai santuoka is reikalo 
