Sveikutės. Galiu ir aš pasipasakot

Mano vyras, gimus pirmam vaikui, tik maudė jį. Pampersų jam nekeitė ir naktim nesikeldavo, nemaitino iki antro vaikelio gimimo. Būtų ir iki šiol nedaręs to, tik mes su antru sūneliu po gimimo visą mėnesį ligoninėj gulėjom

Tai tris dvi savaites vyresnėlis buvo pas močiūtę, o toliau, kiek gi galima

Vaikui į darželį reikia eit, reikia, galų gale, su tėveliu gyvent

. Taip vyras pasiėmė Rimantą iš močiūtės, vežiojo ir pasiiminėjo į/iš darželio

Keitė pampersus, maudė, maitino, migdė, žodžiu, išmoko visko, ko nedarė

O su antru lelium tai net ir nemaudė jo

Pamatė, kad puikiai susitvarkau viena (išmokau ligoninėj), ir gerai

Kas liečia pagalbos namie, tikrai jos negaunu

Gyvenam dideliame name, turiu pati susitvarkyt, padaryt valgyt, išskalbt, išlygint, vaikus prižiūrėt ir t.t.

O tėtis DIRBA

Šiaip ne taip susitvarkau, aišku, neidealiai, norėčiau žymiai geriau tai padaryt, bet neturiu jėgų ir laiko

O miegam mes: vyresnėlis vienam kambary, aš su mažiuku kitam, vyras trečiam, taip ir lakstau per kambarius, kol visus vyrus aptarnauju :lotuliukas:Dar ir studijas spėjau šiemet pabaigt

Paskutiniu metu, jau vyresnėlis didelis (sąlyginai), tai tėtis jį migdo, prižiūri, kai namie, jei gali, pasiima su savim, kur išvažiuoja, nes mažiukas labai neramus, reikalauja daug dėmesio
Mano vyras tiesog mato, kol susitvarkau, reiškia nereikia man padėt, bet kai jau nekas

, tada ir jis puola į pagalbą.

Aš jau pripratau ir nepergyvenu dėl to. Pas visus šeimos skirtingos. Reikia mokėt vertint tai, ką turi ir džiaugtis tuo, ką turi

Gal būt reikia kitaip priimti savo vyrus, jų požiūrį į gyvenimą, priimti juos tokiais, kokie jie yra, o ne tokiais, kokiais mes norėtumem juos matyt. Tai labai svarbu