Ką gi, ir pas mus apsilankė Lux.
Jau maniau, kad esu atspari visokiems konsultantams. Nesidrovėdama Eastconus ir Bauerius siųsdavau tolėliau, be jokio mandagumo.
Na, šįkart paskambino ir maloni moteriškė pasakė, kad išvalys kilimą ar sofą. Kadangi kaip tik savaitę buvau buto nesiurbus, vaikai sofą aptrupinę žiauriai - sutikau, sakau, bent vienas baldas švytės. O kadangi prieš kokius 10 metų Kirby prezentaciją ištvėrusi esu, ko tikėtis - maždaug žinojau.
Kad siurblio nepirksiu - irgi iš anksto žinojau. Nesu paranojiška švaruolė, man net ir su mažais vaikais užtenka 2 siurbimų per savaitę paprastu siurbliu, api esiurbimą kelis kartus kasdien nekalbu. Būtų faina, bet per daug tingiu, kad ir koks siurblys bebūtų
Tai štai, įspūdžiai tokie: konsultantas pasirodė ir malonus, ir ne toks įkyrus kaip kadaise Kirby, kuris kone man į burną kišo tas susiurbtas dulkes ir vis klausinėjo, ar aš galiu pakęsti, kad mano namuose šitaip
Bet galų gale įspūdis liko slogus. Pirma nepatikusi gaidelė - kaip ėmė pasakoti apie neprotingus žmones, pas kuriuos darė pristatymą. Išskaičiavo, už kokią sumą jie nusipirkę vieną ar kitą daiktą, mol, aparatūra brangiausia, dar kažkas ten - už 40 tūkstančių, o tamsuoliai siurbliui pinigų gaili. Tingėjau veltis į ginčus, bet... jei jis bando mano, kad siurblys turėtų būti prioritetas, jei jis mano, kad kažkam aparatūra negali būti svarbiau už siurblį, ir galiausiai jei jis mano, kad net ir patenkintas turimu siurbliu pasiturintis žmogus yra kvailas nepirkdamas Lux - tai, įtariu, mūsų mąstymo laukai prasilenkia ir aš visai nenusiteikusi klausytis jo tolimesnių postringavimų.
Ir vis dėlto likau mandagi. Mandagiai pasakiau, kad nepirksiu, neturiu tokių galimybių. Ką gi, pradėjo primygtinai klausinėti, kiek uždirbu, ir net man nepasakius jokių konkrečių sumų sudarinėti mūsų šeimos biudžetą, suprask, tiek ir tiek lizingui skirti juk galėčiau
Ir čia dar ne pabaiga. Po galutini mano atsisakymo leido pasijusti tooookia kalta, na toookia negera, kad neperku - jis čia burną aušina, jam labai apmaudu, kai žmonės atsisako, šį mėnesį jo pardavimai tragiški ir panašiai... Nutylėjau (stebiuosi savo kantrybe šiandien

).
Tada paprašė bent jau keleto pažįstamų telefonus surašyti. Kai parašiau vos 2 (gi jaučiausi kalta, kad siurblio neperku

), draugiškai perspėjau, kad šie žmonės nepirks - užtikrino, nesvarbu, svarbiausia - parašykit. Va tada tai akmuo nuo širdies nusirito: vadinasi, ne tokį jau baisingą stresą žmogui padariau, jei ir vėl belsis pas tuos, kurie, iš anksto patikinau, nepirks
Ir vis dėlto paskutinis akcentas "užmušė". Pamatęs, kad vos 2 parašiau, dar mėgino ant sąžinės važiuot: o jeigu jūsų artimas žmogus tame versle suktųsi? Ar irgi tik 2 pažįstamus rekomenduotumėt?

Tik mano šiandieninė Sfinkso ramybė leido nutylėti, jog jis nėra mano artimas žmogus, galbūt kaip tik todėl aš ir priėmiau vienokį, o ne kitokį sprendimą, ir jei dėl savo artimo žmogaus padaryčiau kažką daugiau - tai dar tikrai nereiškia, kad tą patį turėčiau daryti ir dėl jo
Tai va, išsiskyrėm gražiuoju. O pas mane išsiurbta sofa, pusė čiužinio ir vienas nedidelis kilimukas

Ak, tiesa, dėl erkių vaizdelio. Nesuprantu, ko jų taip baidytis? Jei žmonės su tuo pačiu mikroskopu pasižiūrėtų, kokios bakterijos ant jų rankų knibžda ir kokį nešvarų obuolį kartais savo sode nuo medžio nusiskynę valgo - irgi būtų nemalonu. Bet juk gyvename ne steriliame pasaulyje, ir... jei plika akim nematom, o gyventi mums tos erkutės nemaišo - anokia čia bėda. Jei tik žmogus nealergiškas...