Noreciau isgirsti nuomone is salies.
Pries du men. cezario operacijos pagalba (neplanuotai, extra) pagimdziau vaikeli. Vyras vaiko labai lauke, myli ji ir padeda priziureti. Maitinu misinukais, nes neturiu pieno.
Yra "klaustuku" del musu santykiu.
1. Vyras vengia fizinio artumo. Kalbejausi su juo labai atvirai apie tai. Jo atsakymas: "as jauciu atsalima del vaiko. Ziuriu i tave su tokia meile, panasia kaip motinai, vaikui, broliui, kur seksui nera vietos".
2. Vyrui paskauda nugara (man taip pat yra problemu su stuburu po nestumo). Pvz., siandien prisiglaudziau, beziurint kartu tv, o jis pasitrauke ir atsisedo ant zemes, sakydamas, kad jam skauda stubura.
Svorio nepriaugau, viskas nukrito, prisiziuriu kiek tai imanoma auginant vaikeli.
3. Pirmas dvi savaites po gimdymo tikriausiai turejau depresija, buvau isvargusi po triju paru kankynes. Ir tas dvi savaites as neturejau tikro palaikymo. Man tuo metu susidare ispudis, kad vyrui ir jo motinai esu reikalinga, kad pagimdyciau jam vaiku ir tvarkyciau namus kaip tarnaite.
Verkiau istisai.
Ka manot?