Na, kadangi tema pradėta aptariant p. Rimos parašytas mintis ir griežtą kritiką nenatūralaus gimdymo atžvilgiu, o daugumą jos papiktino, jaučiu netgi pareigą išsakyti savo kitokią nuomonę.
Kas liečia gimdymo reikšmę naujagimio charakteriui ar kitaip tariant prigimčiai, pritariu, kad gimdyti natūraliai reiškia pagimdyti kovojantį dėl savo likimo naujagimį, kita vertus, mama tam ir yra, kad suteikų vaikeliui patį pirmąjį "dar vieną šansą", kai viskas tam, kad gimti natūraliai, padaryta, bet natūraliai gimti nėra galimybių. Mama visada padarys viską, kas jos manymu ar nuojauta būtų geriau jos vaikeliui. Manau, nenatūraliai gimęs vaikelis jokiu būdu nėra prastesnis už sėkmingai gimusį natūraliai, bet dar ir gyvenime jaučia daugiau vilties ir optimizmo, net kai viskas nesiklosto į gerąją pusę. Šneku iš savo individualios patirties - man nebuvo jokių galimybių gimti natūraliai, gimiau per cezario pjūvį, bet tikrai neišsigasčiau, jei mano vaikui išpultų manoji prigimtis, aš būčiau už jį rami.

Beje, šiais laikai, kai psichologija tiek ištobulėjo, kad sugeba keisti ir tobulinti žmogaus asmenybę, kai įvairūs gyvenimo iššūkiai savaip mus įtakoja, kai stebuklus daro mokslas, medicina...tiesiog netikiu, kad visatos tvarką ir vaiko likimą gali įtakoti subjektyvus motinos vaidmuo gimimo metu, nes tik mes patys esame savo likimo kalviai (joks horoskopų sudarytojas neduos rankos nukirsti, kad jūs savo paties valia negalite įtakoti savo gyvenimo)