nemanau, kad merginoms skaudu, jog visas pasaulis neverkia kartu. Bet šeima, tėvai neturėtų palikti vienų skausme. Ir kai artimiausi žmonės vaizduoja, kad nieko tokio neatsitiko, tai yra labai žiauru. Tu verki viena, neturi į ką atsiremti, net pačios baisiausios mintys į galvą ateina... Kas daugiau jei ne artimiausi žmonės gali padėti tokiomis akimirkomis? Kam daugiau pasiguosti? Su kuo daugiau paverkti?
Mano tėvai kaip stručiai į smėlį galvas sukišę, irgi neprisimins, gėlių į kapus nenuneš - nes jiems taip patogiau, jie negyvena mano skausmu. Galvojau, kad turiu pačius geriausius tėvus, bet ištikusi nelaimė parodė kitą situaciją. Gaila labai

ir be galo skaudu. Nors aš žinau, kad jie išgyvena labai dėl to, kas atsitiko, bet man to neužtenka. Negi taip sunku parodyti minimalią pagarbą? Negaliu pateisinti tokio dalyko. Todėl suprantu jus visas, kurias irgi skaudina toks artimų žmonių "greitas pamiršimas". Nieko jie nepamiršo, bet tas apsimetinėjimas yra siaubingai skaudus.
bim, o tavo vyro staigmena super

Aš per mamos dieną gavau puokštę gėlių. Ir vyras pasakė, kad dovanos man gėles nuolat per šią dieną, ir dovanos tol, kol vieną dieną gėlių gausiu nuo savo vaikelio. Taip mane sugraudino
Kartais užeina mintys, kad sūnaus praradimu aš sumokėjau už meilę, nes žmogus gal negali visko turėti gyvenime. Bet veju tas mintis, nes aš turėsiu viską - ir meilę, ir vaikelį, o tiems kas man to pavydėjo, blogo linkėjo - tegu eina į visas puses, ir kuo toliau nuo manęs. Ir gyvensiu, eisiu į priekį jiems ant pykčio.