


***
Kartais taip norisi užsilipti ant bent jau penkiaaukščio namo stogo ir jausti gyvenimą.Jausti vėją,pravirkti susitelkusius debesis... Matyti besileidžiančią saulę,kuri pasitraukdama savo vietą užleidžia žvaigždėm,mėnuliui ir aklinai tamsai... Tylu. Gal tik vėjas kedena šviesius plaukus,ramiai glosto veidą,nedrąsiai bučiuoja akis ir mielas mano lūpas.O aš stoviu ant krašto namo-gyvenimo ir iškėlus galvą aukštyn žvelgiu į bekraštę mėlyną erdvę... Tai tarsi ištisas dangaus kvadratas. Kiekviename kampe po draugą ir priešą. Kiekvienam delne spindi žvaigždės...ir dainuoja tyla. Begalinis mėlynas langas. Kiekvienam kampe po prisiminimą iš tikro gyvenimo,kuris ten-apačioje. Aš gyvenu kvadratinio pasaulio centre...
Dabar naršau rankomis po tvankų orą ir staiga užuodžiu artėjančią audrą. Mano siela skęsta vis tirštėjančiame rūke-bekraštėje erdvėje. Šią minutę gyvenimas pasislėpė tamsoje,bauginančioje tyloje ir meilė vėl įmerkė savo apsunkusias rankas į melancholiją... Žaliom medžių viršūnėm siūbuoja sapnai,palytėdami pirščiukais kyla iš laimės labai pavargę lašai. Ir tuomet išgirstu tavo švelnų,vos girdimą balso aidą... Nes svetimus sakinius ašarom laistytus,juoku dabintus,nerimu persmelktus tu vis skaitai. Rymai palinkęs prie žodžių-aklų ir spalvotų,ugnyje degusių ir kaip ledai šaltų. Slepiančių uždavinius neaiškius. Ieškai eilių brūzgynuose prasmių? Nevark-vis vien neatrasi jų.
Ir štai-pagaliau... Iš šilkinių debesų pabiro ašaros. Šlapios,bet nesūrios. Ir kas pasakys,kodėl jos pavirto į stiklą? O gal į veidrodį?.. Paliečiu jį,koks jis šaltas,o koks trapus. Prisiliečiau lūpomis ir subyrėjo.
Stikle lietus padovanojo praeitį,apipintą voratinkliais,pilką ir neaiškią. Pirštų galiukais lietaus lašus žvejojau,lūpų kampučiais juos ragavau. Saldūs : vaniliniai ir braškiniai. Taip skverbėsi iš debesų maži lašeliai.
Nubraukiau rankomis aplytą veidą,dar kartą įkvėpiau aukštumų oro ir leidausi žemyn. Tam,kad galėčiau nupiešt tavo veidą,tavo pusilgius plaukus... Juos suvelt ir ištept medumi. Tam,kad matyčiau kaip mėnesienoj tavo akys žibės...romantiko akys,tokios didelės,gražios ir ramios,skubančios viską pažinti. Todėl ir turi bėgti? Atbėk pas mane ir kartu galėsim žiūrėti,kaip į miestą skverbias naktis.
Papildyta:
o čia - prieš miegą, pasaka

Ša tyla jums užmerks akeles. Ne, dar nenurimkit klausykit, ką šnabždės ramuma.
Dabar užsimerkit. Įsivaizduokit mėlynas jūras, žalius kaimo pievų tolius, drugius laukuose ir močiutės šypsena, kai taria jūsų vardą... Įsivaizduokit karštą vasaros dieną, vaiskią saulutę...tokią vaiskę, kad net neina į ją žiūrėti merkiasi akys. Matot tą kelią? Taip taip, tą patį, kurį pramynėte gerumo, meilės ir tikėjimo link. Įsivaizduokit žalius žiogus, šokinėjančius nupjautoje rugienoje. Tas lig skausmo pažįstamas džiūstančios žolės kvapas...
O dabar ištieskit rankas taip, tarsi siektumėte to, kas jums gražiausia, mieliausia ir brangiausia. Ne ne, vis dar neatsimerkit, tiesiog ištieskit delniukus laimės link. Tegul ji šį vakarą bus tik įsivaizduojama, bet gerumo jausmas visvien suspurdės širdelėse.
Paglostykit laiką...ir tą pienėmis iš vaikystės dienų kvepiantį ilgesį. Prisiminkit pieno ūsus...medaus skonį burnoje...kątik iškepto pyrago kvapą... Šypsotės, taip? Na, bent jau turėtumėt. Gera... Dar neatsimerkit. Galvokit apie seną močiutės palėpę, į kurią paslapčia tipendavot. Juk ten tiek paslapties. Užlipus įkvepi tvaikaus oro gūsį. Rodos slegia kas, taip kaista skruostai ir raudoniu dažosi lūpos. Čia jau nebereikia žodžių kalba seni palėpės daiktai, seka pasakas ant vos gyvų pakabų sukabintos suknios... Jos mena tiek daug...pokylio sales ir katik išvaškuoto šokių aikštelės parketo kvapą, kutenantį nosį. Pažiūrėk antai, prie mažo langelio, apaugusio plonučiais it šilkas voratinklio siūlais, šokių batelių dėžutės, atskurusiais kampais, metų metus nevalytais lakiniais bateliais viduj. Norėtųsi pasimatuoti, tiesa? Bet žinai, kad negalima. Pati sau pagrūmoji piršteliu. Jau keliausim iš čia? Puiku, kitas pasakas išklausysim atėję ryt, vakarop, kai visi eis palydėt raudoniu pulsuojančių vakaro žarų.
Vis dar neatsimerk. Leisk baigti pasaką. Norėtųsi, kad ją galėčiau jums sekti be galo... Tuomet niekuomet nenubustumėt ir gyventumėt tarp gerumo ir meilės. O jei ir prabustumėt, galėtumėt užuosti, kaip sula alsavo laukai ir suposi, sukosi...nuo jusų laimės pavargę lašai...
Šaaaaa.... Tegul visi išmoksta kalbėti ir klausytis angelų kalba...