*****
Kartais susapnuoju jūrą ir jos mėlynus tolius. Kartais užsimerkiu ir įsivaizduoju sodriai žalią pievą. Kartais galvoju apie numirti nesuspėjusią viltį. Turbūt tik ji man įkūnija tai,kas pasauly dar liko gražiausia.
Kartais bėgu,kartais sustoju ir vis dairausi rytojaus. Kartais be perstojo ieškau paklaikusių vėjo akių. Tas šaltas vėjas mane užspendė begalybėj troškių minčių. Klumpu sugniaužusi kumščius,nes bijau paleist tavo kvapą. Naikina žymes žingsnių baltos snaigės užklodamos jausmų taką. Stoviu tada ausis užsikimšusi,nes bijau,kad į nurudusias pievas pabėgs tavo juokas. Tuomet piktas vėjas užtrenkia lauko duris,o pirmosios spanguolės beria ašaras-uogas. Gal galėčiau snaige tau ištirpti ant delno ir šalčiu užšalti languos?.. Kažkodėl aš vis dar stoviu užsimerkus. Žinau. Tam,kad tavo atvaizdas ir toliau gyventų mano akių vokuos.
Svarstau ar lauki mano artumo. Juk jame liko tavo sekta prieš miegą pasaka. Galvoju ar kada nors sugebėsi pabusti. Jei taip,tai gal pajusi,kaip sula alsavo laukai. Ir sukosi,suposi nuo laimės labai pavargę lašai,gluosniuose nusileidę šypsenas slėpė. Aš jas vogiau tam,kad galėčiau dovanoti tau. Nes tu verki lietumi,o vėjas tavo ašaras neša toli. Kartais pats nesuprasdamas kodėl ir kam tu naktimis pas mane ateini,o atėjęs išeit jau nebenori. Tada tu man tyliai šnabždi,taip tyliai tarsi likęs paskutinis medžio lapas šnari,kad mane brangini. Tuomet vėl išeini,o aš lieku viena su tamsia naktimi. Kartais pažadi grįžti,o aš pažadu tavęs laukti...
Prabudusi naktį nebežinau ar sapnavau,ar tikrai tave šalia savęs mačiau. Tuomet pakilusi iš lovos lipu laiptais į seną palėpę. O čia-senoj palėpėj snaudžia laikas. Susisupęs į šiltus prisiminimus,į vasaros žiedų rasotą medų... Į šiltą pieną,kvepiantį laukais ir dobilais... Į rudenio lapus auksinius ir nebešaltą,o meilų vėją,dvelkiantį lietum... Aš tik šilčiau apklostau laiką ir prisėdusi greta užsnūstu jo sapno apsupta.
Užmigus vėl sapnuoju,kaip pasiilgau vasaros naktų... Kaip tyliai dyla vakaras ramus,malonus žiemos pusny skylėtoj ir kaip vaiskus dangus pasislepia saulėtoj pievoj. Skaičiuoju pienes sapnuose,pūkuotas kepuraites... O ilgesys kaip visada-visai šalia,pašonėj susiraitęs.
Ir taip diena iš dienos-aš gyvenu skaidriame dangaus atneštame sapne. Iš kurio niekada nepabundu,o gal ir pabusti nenoriu... Kartais tu ateini ir meilė gyvena giliai tavyje : nuogoje tavo sieloje,ametisto spalvos akyse. Tada mano siela ilsisi flegmatiško laiko delnuose.
Jei jau atėjai y mano išgalvotą sapno pilį nedrįsk uždegti šviesos... Ant seno sietyno sutūpę miega sapnai. Neišgąsdink tylos,abejonės nežadink,nesužeisk išgalvoto mūsų artumo... Čia-savam sapne aš įsidarbinau minčių šlavėja. Juodų nakties vitražų gatvėse renku pabirusias krištolines ašaras. Po darbo esu tiesiog ugninė sija,suveržianti tavo geismus. O po to kai uždariau savo jausmų duris mes tapom vienu kūnu ir gal kiek per greit pavirtom pelenais.
Tik tu nepyk,kad pasibaigus nakčiai aš tau neparašiau... Ir vėl turėjau rinkt akmenukus pajūrio smėly. Žuvėdrų klyksmo paprašiau nunešti mano meilę,tartum vėjas gėlę... Prašau nepyk,kad tau neparašiau. Man jūra savo paslaptis atvėrė ir aš be tų jos nuodėmių bijau palikti tave vieną. Meldžiu,nepyk,kad tau neparašiau. Man velniška tyla sutrukdė šaukti meilę. Nustelbdama bangų ošimą vėl ir vėl tave kviečiau... Tikėdama sulaukt dar grįžtančių žuvėdrų.
