Kūryba :)

Tamsu. Nakties tylą kartais pertraukia veriantis telefono skambėjimas.. O gal taip tiesiog linksminasi pasamonė? Negaliu atsakyti, šiuo metu žinau tik tai vieną - pasiilgau Tavęs. Tavo akių keisto žvilgsnio..šypsenos, vienintelės tokios pasaulyje..jaukumo delnų..ir vos girdimo šnabždesio, kad be proto mane myli..kad mane brangini...
Ir kai ore jaučiu tvyrantį Tavo kvapą, jaučiu rankas..man nieko daugiau nebereikia. Šypsausi. Ir maži nakties angelai užmerkia, po dienos darbų apsunkusius akių vokus.. Aš vis dar šypsausi, lyg mažas vaikas, kuriam basą pėdutę kutena ryto rasos lašai. Taip gera žinoti, kad Tau esu visas pasaulis.. kad į mano delnus sudėjai viltį, aklą tikėjimą..akyse paslėpei savo atvaizdą, kad jis niekuomet neišplauktų...lūpose užrakinai pačius šilčiausius jausmus..o širdyje - meilę. Keistą meilę draugui, įdomiam pašnekovui, žmogui, pasiūlančiam savo petį atremti sunkumams..gatvės praeiviui, dovanojančiam tą nepamirštamą šypseną.. Meilę tikrumui ir atsidavimui. Meilę jaukumui..kai Tu šalia. Keistą meilę, be kurios gyvenimas taptų visai neįdomus.
Ir dabar, auštant rytui žinau, kad tai nebuvo tik tai sapnas. Nes tu čia, padėjęs galvą šalia ant pagalvės.. Niekada negalvojau, kad keista meilė gali būti tokia nepaprastai miela. Dabar žinau, kad šis ryto uostas - mūsų namai...į kurį iš negandų visuomet sugrįžta balti gerumo laivai....

nu tikrai super... tikiuosi kasdien ateiti cia ir rasti nauja kurinuka, kuris nukeltu i praeiti...sukeltu sypsena...ir daug daug geru emociju...tikrai saunuole...
gerbiu zmones, kurie moka taip graziai rasyti...ir ne tik graziai, bet kartu, nejucia nukelia i grazius prisiminimus...
aciu...

Vajaaj, kaip miela Pažadu, jei ne kas vakarą, tai bent kas antrą rasit čia kokių įdomesnių pamąstymų

Gero skaitymo

Kartais meilė būna spalvota – ryškiai raudona, o gal oranžinė, gal kartais sodriai mėlyna, žalia, ar geltona... Kartais ji būna aistringa, o kartais tiesiog šiluma delnų užmigdyta... Kartais meilė būna klusni, o retkarčiais vėjavaikiškai nerūpestinga. Ji būna ilgalaikė ar ne, tačiau beveik visada linksma ir geidulinga.
Meilė, o Dieve kiek daug gražiausių žodžių JAI..kiek nemigo naktų ir aistra spinduliuojnančių akių.. O kiek virpančių lūpų ir norinčių liesti delnų.. Kiek žmonių dėl jos paaukosiančių savo angelus sargus, o kiek dar jų, parduosiančių velniui sielą..
Meilė - prasidedanti žvilgsniais, besitęsianti bučiniais, perauganti į geidulingą kūno kalbą..o kartais per greitai perdega ir virsta pelenais.. Bet ji meilė-gėris ir grožis..palaima ir pasaka.. Nevisada, bet dažniausiai ji taip svaiginančiai aptemdo protą, kad sveiką mąstymą gal kiek per greit paleidžiame nemokamų atostogų. Ir vis dėlto..vien tariamas šis žodis pasaldina lūpas. Hmm, net keista, kaip dabar užsimaniau ką nors prie savęs prisiglausti.. Taip stipriai, stipriai apkabinti ir pasakyti, kaip labai branginu..
Et, nors pavasaris seniausiai praėjo, bet ką kiti besakytų, gražiausias laikas kaip tik dabar - vasara. Kai nuo saulės vonių atsipalaiduoja ne tik kūnas, bet ir protas..kai žiūri iki vėlumos į žvaigždes ir ne pro apneštą dulkėmis lango stiklą gali tai daryti, o išėjęs ir trumpam prigulęs į minkštą, rasa pasipuošusią vasaros žolę.. Taip gera.. Ir vis dėlto, jei tuo apie ką rašau sugebėtų džiaugtis nors kas antras žmogelis - gyvenimas galėtų tapti ištisa vasara. Bet..tuomet kyla kitas klausimas..ar mes norėtume gyventi ištisam karštyje, aistrose, nejaučiant meilės stygiaus..kai dabar galime mėgautis potvyniais - vasara ir atoslūgiais - žiema..? Juk taip daug įdomiau...

O čia mano širdį draskanti kūryba {p.s. kelis žodžius paėmiau iš P. Stalionio dainos...}
Tau
Aš grįšiu pas Tave dangaus žibintais,
Ant akmens pražydusia gėle...
Paukščių tako vieškeliais numintais,
Paprasta pakrantės smiltele.

Kasnakt į Tavo sapną aš ateisiu,
Kad šauktumei mane vardu.
Nurimti Tavo sąžinei neleisiu,
Priminsiu, kad esi išdaviku.

Aš grįšiu pas tave trumpais romanais,
Tapsiu Tavo sąžinės našta...
Laikui bėgant būsiu tau lyg tvanas,
Bet liksiu niekad nepamirštama.

Kasdien, kasnakt mane tu prisiminsi,
Grauš mintys tarsi geležis.
Kiek vieškelių, takų tu benumintum,
Stovėsiu visad tau aš prieš akis.

Tai bus tau atpildas už mano išdavystę,
Kad nebuvai Tu nuoširdus.
Kad palikai vaikus, paniekinai tėvystę,
Kad nemokėjai būti tu žmogus.


Iš praeities
Kai rudeniniai vėjai staugs už lango,
Lietaus lašai blaškys visas mintis.
Kai Tavo siela siaus lyg jūros bangos,
Žinok, trumpam sugrįžo praeitis.

Jinai neleis pamiršti kas patirta,
Gyventa, laukta, džiaugtasi, kentėta...
Primins, kad viskas pelenais pavirtę...
Iškils į tylą žodžiai netesėti...

Iškils drauge su žodžiais mano veidas.
Regėsi jį ramiam dangaus skliaute.
Išgirsi tylų meilės žodžių aidą,
Pajusi keistą jausmą širdyje.

Žinok, aš visada Tave stebėsiu,
Kai liesi rankom svetimas krūtis.
Kai seną kūną meiliai glamonėsi,
Žinok, kad mano akys tai matys.

Nors bus sunku regėt, bet aš ištversiu,
Kad dar geriau pažinčiau aš tave.
Man skirtą keršto taurę aš išgersiu
Ir sutvirtėsiu savo jausmuose.

Ateis diena, klūpėsi man prie kojų.
Maldausi Tu atleist manos širdies.
Iškart neatsakysiu, galbūt ilgai galvosiu,
Galbūt širdy manoj ledai čežės...


Sugrįšiu...

Sugrįšiu pas Tave aš tylią naktį,
Kada tu skęsi meilės keruose.
Kada jinai bijos Tavęs netekti,
Bet tu planuosi, kaip palikti ją.

Įpilsiu sumaišties į meilės indą.
Jinai liepsnos kaip pragaro ugnis.
Išeisiu išdidi, tiesiog laiminga,
O Tau paliksiu praviras duris.

Kad rastum išėjimą tamsią naktį,
Kaip kad išėjai iš savų namų.
Te bijo ji Tavęs dabar netekti,
Kaip kažkada mane palikai Tu.

O man vis tiek, kur tu toliau keliausi,
Man nebereikia nudėvėtų skudurų.
Man nesvarbu, kur naktį tu praleisi...
Tik nesustok prie mano durų tu.

Nakties metu aš Tau jų neatversiu,
Miegosiu saldžiai šilko pataluos.
Ant kito šono tyliai apsiversiu
Ir taip miegosiu ligi pat aušros.

Skaudu...

Man noris šiandien šaukti, rėkti, klykti...
Man noris pievoj kryžiumi gulėt.
Man noris širdį savo išbarstyti,
Kad iš naujo vėl gyvent pradėt.

Kad išvyst iš naujo saulės šviesą,
Kad suprast žvaigždžių kalbas tylias...
Kad pajausti ryto rasą vėsią,
Kad iš naujo kilti į dausas.

Bet šiandien man sunku širdy be galo.
Jau net pati savęs nesuprantu.
Tik Jo dėka jausmai many atšalo,
Bet aš vis tiek Jį dar kažkiek myliu.

Bijau tai pasakyt, bet Jį dar myliu.
Bijau pažvelgt pati sau į akis.
Bijau pažadint ryto trapią tylą,
Bijau išgirsti, ką ji pasakys...

Gražu..
bet gaila, kad kaip supratau, neskaitėt temelės nuo pradžios, allegro

Eglytia nesinervuok... geriau sukurk ka, nes labai laukiam tavo nauju pasisakymu...

Akimirka menu tave, tuomet, kai susilieju su tamsa..
akimirka, kai iskrenta nebaltas sniegas. menu tave..
menu tave tuomet, kai pedos zengia astriais peilio asmenimis..
ir laisko tau rasyto nebera...bet buvo..
aistros, uz skausma stipresnes nera...bet buvo...
as myliu veja
jis beprotybe nubrauke nuo mano lango..
as dar gyva..

Naktiniai bludijimai

Nesinervuoju, aš taikus žmogas
Tiesiog..tema ne tokia buvo kurta, kad "dėkit, tai ką sukuriat" Bet matau, kuo toliau, tuo.. Ech, ką su jumis, mielosios, darysi. Bet kokiu atveju, aš už kūrybą
Tik..šiek tiek apmaudu, jog žmonės nepasiskaito nuo pradžių, net pirmo posto, apie ką aplamai tema, nelabai skaito ir po to, tik iškart įmeta savo ir fsio..
Beje, Gabii, todėl šian MANO kūrybos daugiau nebus

nu ka darysi...lauksim rydienos... o tu uztai savo kuryba nustelbk tas kurios uzsuka , neskaito, paraso ir iseina...ir mum bus ka paskaityt ir paciai dziugu, kad graziau rasai...

Neea, čia ne lenktynės "kas gražiau parašys" Man negaila, tegul rašo, pasikartosiu-aš visom keturiom UŽ kūrybą Bet..niu, manau, tu supratai, ką turėjau galvoj
O aš noriu kritikos, nuomonių, arba kažką tiesiog nudžiuginti, o galbūt sugražinti į prisiminimus ir pan.. ne vien įdėti ir išeiti.

nu bet kokiu atveju labai laukiam...labai gera vakare paskaityt, kai sutemsta...tada perkelia kazkur toli toli... ir sapnai grazesni...tikrai labai grazus kuriniai...tad kuo daugiau rasyt... o beje...pirmasis pats graziausias...kolkas grazesnio nebuvo...

Labai ačiū sulauksit, nebijokit, tik vakar pasakiau taip Negaliu nerašyti..kartais žodžiai liejasi patys.. Aš niekuomet neatsisėdu prie stalo su popieriaus skiaute tuo tikslu, kad dabar kursiu. Ką bedaryčiau, laisvesnę minutę, aišku jei nedirbu kokio rimtesnio darbo, kai galiu atsipalaiduoti, tuomet galvoje pačios dėliojasi naujos eilutės.. telieka jas užrašyti

Beje, o pirmasis buvo įdėtas iš truputį ankstesnių laikų, ne šiom dienom sukurtas. Parašiau po pažinties su savo dabartiniu draugu(jau trys metai kartu), po pirmo kartu praleisto vakaro Nieko blogo nepagalvokit, pakvietė vienam šokiui ir taip nebepaleido Dėl to, man tai irgi, kiek beskaityčiau labai miela, gera ir gražu prisimint..