Keblūs klausimai pokalbio metu

Pažiūrėjau, kad kyla abejonių dėl atsakymų į kai kuriuos klausimus po kalbio metu, todėl užvedu naują temą. apie savo privalumus ir trūkumus jau šnekėjom darbo paieškose, bet būtų neblogai, jei tie postai atsirastų čia (apeliuoju į moderatorę )
Man labai sunku atsakyti į klausimą, kaip įsivaizduoju save po penkių, dešimties metų

uzmusantys klausimai ..ypac kaip isivaizduoji save po 5metu, as sakau, busiu baigusi dar viena aukstaja mokykla, ir dirbsiu vadovaujama darba

aš irgi save taip įsivaizduoju padaviau dokumentus į dar vieną aukštąją, rytoj žinosiu, ar įstojau. Bet bijau apie tai sakyti darbdaviui, nes tai reiškia, kad vėl mane reikės į egzaminus išleisti kažkoks užburtas ratas gaunasi- į žemesnes pareigas nepriima, nes per protinga, per ambicinga, o į aukštesnes- nėra praktikos

Cha, aš pati dabar galvoju - kaip protingai atsakyt į klausimą, kodėl nori keisti darbą, kas netenkina?
Reali situacija - užsiknisau 5 metus dirbu, mačiau visko, toleruoju viską, bet kai suaugęs vadovas periodiškai nušoka nuo smegenų - persidirba gal - ir padėt jam neina, didelis jau, nu - ką aš žinau... Pavargau aš nuo tų jo pastovių isterijų ir daiktų laužymo isterijos priepuolyje nerealiai. Dirbu trijų žmonių darbus vienu metu, ir dar tas šalia spiegia... Klauso, beje, kas sakoma, bet vis tiek spiegia. Pas psichologus neina. Rekomendacijų ir siuntimų neklauso Šiaip jis žmogus geras, su privalumais, kaip sakoma, bet pavargo per tiek metų, nu... Tai situacija bjauri Visi jam tiesiogiai pavaldūs geria vaistus, raminančius arba nuo širdies, kiti ir tą ir aną. Draskausi su darbais, su terminais, su nuolatinėm isterijom fone, tipo, padarykit 3 savaičių darbą šiandien iki pietų... Gerai, meti viską ir padarai poryt iki pietų - o kiti, suplanuoti darbai stovi. Tai prie tokio draskymosi, sakyčiau, ir alga netenkina. Pieno už žalingas darbo sąlygas nesiūlo... Pakeltų algą, likčiau - aš turiu du vaikus, man į pinigus nenusispjaut...

Tai va tyliai ramiai iš lėto ieškau ko nors su panašiu apmokėjimu, galima kiek geresniu, ir mažesnėm foninėm isterijom. Staugimą toleruoju, isterijas toleruoju, kad tik jis būtų MANO darbo vietoj (kad dirbt netrukdytų, galiu klausyt ir dirbt tuo pačiu) ir be daiktų laužymo ir atsitiktų, tarkim, kartą per dvi savaites. O jei jis būtų už tai, ką AŠ ar man pavaldūs snukiai padarė, tada voobšče būtų svajonių darbas O jei dar atsiprašytų Į pletkus ir intrigas man nusišvilpt, aš juose vis tiek nedalyvauju. Ypatinga padėtis, darbai į namus pageidautina irgi ne dažniau kaip kartą per dvi savaites...

Tai ką sakyt? Ieškau mažesnio durniaus ant galvos? ramesnio durniaus? Ar tuos pačius makaronus apie tobulėjimą, kurio man trūksta? Po teisybei, tai ir trūksta, ištobulėjau iki negalėjimo, toliau nėr kur...

noa, nemanau, kad rimtai norėtum kitam darbdaviui pasakoti apie esamo/buvusio problemas. Ko gero, turi normalų pretekstą- "ieškau augimo galimybių, noriu tobulėti, per penkis metus pasiekiau profesionalumo viršukalnę, dabar noriu naujo iššūkio. Ir didesnės atsakomybės su didesne kompensacija už ją".

A vot kol koregavau seną žinutę, jau ir atsakei

Tai aišku, jei realiai pasakysi, kad tavo dabartinis darbadavys sublūdo, naujasis automatiškai sugalvos, kad tai tu pats sublūdai

Aš, po teisybei, kažką tokio ir galvoju, apie tobulėjimą le te te te Ir atsakomybę Nors sprendžiant iš dabartinio pareiškimų, tai mano atsakomybė ir dabar nebloga. Atsakau už viską, įskaitant užsienio partnerių veiklą ir LR ministerijų veiksmus Tai praktiškai man kaip ir gana Ai, bet naujam to nesakysiu.

Nu aš žmogus darboholikas, noriu tik kad man proto nepi*tų ir dirbt netrukdytų

Cha, pasakyčiau kokiam potencialiam - apsivožtų

mane irgi labiausiai užknisa klausimas, kodėl nori keisti darbą? Realiai man panačiai kaip Noa - šefas kartais persidirba, tai ujujuj, geriau akyse nesirodyti Užkniso ne tik tai, bet kad prido prie savo darbo, dar dviejų žmonių darbelius atlieka. o alga tai tokia pat. Tai aš pamažu ieškojaus irgi kito darbo, galvoju, ramiai išeisiu ir bus OK. Pasiūlė kita įmonė panašias pareigas, bet geresnį atlyginimą Valio, super, džiaugiausi nerealiai. Nueinu su šefu pakalbėti apie savo išėjimą, o tas man pasiūlymą - aukštesnės pareigos ir geresnis atlyginimas. Vat kaip gyvenime būna, net ir pervargusiems šefams dar gerų minčių ateina į galvą

Itariu kad tas klausimas del saves isivaizdavimo po ir metu turi du galus: is vienos puses kaip ir parodo tavo karjeros plana, ambicijas, o is kitos gali reiksti darbdaviui, kad tu po kiek laiko paliksi ta pozicija, o gal is viso iseisi i geresne darboviete ir jam teks ieskoti kito darbuotojo.

Pavyzdziui, mano atveju svajoju po metu savo imone tureti, tai net nezinau, ar man tai sakyti darbdaviui ar konsultacinei kai klaus kita karta?

Įdomu... Viskas mūsų naudai, belieka...apgati, sakant tiesą...

Max Egger knygoje „Tobulas pokalbis” rašo:
1. Jūs gaunate kvietimą pokalbiui tik tada, kai darbdavys mano, kad esate tinkamas siūlomam darbui. (Ar pažįstate nors vieną valdininką, kuris gaištų laiką su to nevertais?)
2. Gali pasirodyti keista, tačiau tyrimai teigia, kad apklausa yra vienas iš nepatikimiausių atrankos metodų. Tai jums labai paranku: išmokite prisistatyti ir parodyti savo pasiekimus kuo geriau.
3. Dauguma darbdavių nėra specialiai pasiruošę pokalbiams. (Ypač vyresni ar žemesnio rango). Jums ši situacija ypač palanki, nes galėsite pateikti tik tą informaciją, kurią pats norite.
4. Darbdavys užduoda tik klausimus, o vienokius ar kitokius faktus apie save teikiate tik jūs, tad šią informaciją galite puikiausiai kontroliuoti.
5. Truputį pagalvoję ir pasiruošę jūs galite nuspręsti, kokių klausimų tikėtis. Bet prisiminkite, kad visuomet turite sakyti tiesą!

O man labai patiko toks gudrus klausimas pokalbyje (į vadybininkės pareigas) ,į kurį aš net ir dabar nežinočiau kaip geriausiai atsakyti... Paskaitykit ta "chitrą" klausimėlį:

"Jei jums reikėtų rinktis, kokį atlyginimą rinktumėtės :
70% minimumas ir 30% priklausantis nuo rezultato
ar 30% minimumas ir 70% nuo rezultato???"

Nežinojau ką pasakyt, nes jei pasirinkčiau pirmąjį variantą, išeitų , kad aš nepasitikiu savo jėgomis, kad man užtenka tiek kiek yra, aš nepakankamai motyvuota .....O jei pasirinkčiau antrą variantą, man galų gale tokia sistemą ir padarytų kai eičiau dirbti( ko aš nenoriu, tai prieštarautų mano interesams, nes aš noriu bent kokio pastovumo)

Aš atsakiau 50 ant 50, bet darbdavys pasakė, kad turiu pasirikti vis tiek iš tų 2 atsakymų.Pasirinkau vis tik pirmąjį, nes pagalvojau, kad mano interesai man svarbiausi Ir mane vis tiek priėmė į tą darbą

Bet klausimas tai mane sužavėjo

Drauge pasakojo koki nebloga klausimeli klause per pokalbi... Sake, susimete nerealiai, nors ir tokia nepescia yra ir zodzio kisenej neiesko. Bet psichologe klausinejo, tai velnias zino kas uz tokio klausimo slypi... mes irgi visaip kaip "narstem" paskui, bet iki galo ir nezinau...
Klausimelis:
"Ar turit vaiku?"
Drauge atsako:
"Ne"
Klausia:
"Ar jus tuo tikra?" (cia su rimta ir griezta veido israiska)
Tai drauge sake, net pagalvojo kokias 5 sekundes pries atsakydama, kad TIKRAi neturi...