Cha, aš pati dabar galvoju - kaip protingai atsakyt į klausimą, kodėl nori keisti darbą, kas netenkina?
Reali situacija - užsiknisau

5 metus dirbu, mačiau visko, toleruoju viską, bet kai suaugęs vadovas periodiškai nušoka nuo smegenų - persidirba gal - ir padėt jam neina, didelis jau, nu - ką aš žinau... Pavargau aš nuo tų jo pastovių isterijų ir daiktų laužymo isterijos priepuolyje nerealiai. Dirbu trijų žmonių darbus vienu metu, ir dar tas šalia spiegia... Klauso, beje, kas sakoma, bet vis tiek spiegia. Pas psichologus neina. Rekomendacijų ir siuntimų neklauso

Šiaip jis žmogus geras, su privalumais, kaip sakoma, bet pavargo per tiek metų, nu... Tai situacija bjauri

Visi jam tiesiogiai pavaldūs geria vaistus, raminančius arba nuo širdies, kiti ir tą ir aną. Draskausi su darbais, su terminais, su nuolatinėm isterijom fone, tipo, padarykit 3 savaičių darbą šiandien iki pietų... Gerai, meti viską ir padarai poryt iki pietų - o kiti, suplanuoti darbai stovi. Tai prie tokio draskymosi, sakyčiau, ir alga netenkina. Pieno už žalingas darbo sąlygas nesiūlo... Pakeltų algą, likčiau - aš turiu du vaikus, man į pinigus nenusispjaut...
Tai va tyliai ramiai iš lėto ieškau ko nors su panašiu apmokėjimu, galima kiek geresniu, ir mažesnėm foninėm isterijom. Staugimą toleruoju, isterijas toleruoju, kad tik jis būtų MANO darbo vietoj (kad dirbt netrukdytų, galiu klausyt ir dirbt tuo pačiu) ir be daiktų laužymo ir atsitiktų, tarkim, kartą per dvi savaites. O jei jis būtų už tai, ką AŠ ar man pavaldūs snukiai padarė, tada voobšče būtų svajonių darbas

O jei dar atsiprašytų

Į pletkus ir intrigas man nusišvilpt, aš juose vis tiek nedalyvauju. Ypatinga padėtis, darbai į namus pageidautina irgi ne dažniau kaip kartą per dvi savaites...
Tai ką sakyt? Ieškau mažesnio durniaus ant galvos? ramesnio durniaus? Ar tuos pačius makaronus apie tobulėjimą, kurio man trūksta? Po teisybei, tai ir trūksta, ištobulėjau iki negalėjimo, toliau nėr kur...
Хрен, положенный на мнение окружающих, обеспечивает спокойную и счастливую жизнь.