Pokyčiai po gimdymo

jo..... sedziu vat sau praterminavus skaitau komentarus ir nezinau.... papildyt neturiu ka. Mastau gydytojos pasiulyma , ar penktadieni skatinti ar pirmadieni... . Su pirmu tai ""prasisukom"", kaip sakom su vyru pasicirkinom, o dabar niekaip neisprasom... ir bijau, ir noriu kad kuo greiciau, net nezinau. Tu dvieju vaiku baime tokia uzaugus, taip save nuvertinus iki nulio.... bet tikiuosi kad kaip nors susitvarkysiu

Na, tik gydytoja realiai ir gali zinoti, kokia ta bukle pas Tave. Itariu, kad jei leido rinktis - vadinasi ir gali ta daryti, taciau tik su gydytoju zinia
Hmmm, jei man leistu rinktis, as rinkciausi pirmadieni - pirmiausia todel, kad gal per ta laika gal pats gims (as asmeniskai nelabai kaip nusiteikusi del skatinimo, o is asmenines patrities galiu pasakyti, kad pasijutau gimdanti tik likus 3-4 valandom iki s gimimo - iki tol nieko ne nenujauciaus - visi kaklelio pleciamieji saremiai praejo uzsleptai ir nejucia), antra - todel, kad po penktadienio seka savaitgalis (na zinoma, ir tada gydytojai budi, bet vistik savaitgalis ir yra savaitgalis), o po pirmadienio - visa darbo savaite...

as irgi siulau laukti iki pirmadienio, nes zinau koks yra gimdymas, kai leliukas varomas lauk per jega.

i tema pasisakant, tai as jau labai norejau antro leliuko, nes maniskis jau keli metai kaip nebekelia daug rupesciu, tai man butent ir buvo atsibodusios tos tusovkes su upem alkoholio, toks kazkoks ziogelio gyvenimas kaip toj pasakecioj, uzsimaniau vel tureti nauja rimta uzduoti, issuki, dar karta iprasminti savo gyvenima. bet va kai jau pastojau, vel apeme ta baime, kad vai vai, kaip be baliu, ir dabar kai nescia, su draugais jau neidomu, visi isgeria, kalbos pasikeicia, o man norisi guleti, nepatogu ant kokios kedes. bet viskas tas praeinama, bus dar tu kelioniu, draugu, baliu, po keliu metu. manau nuo 40 ies pradesiu vel sau gyventi.(man 31 dabar)
o del tos meiles, tikiuosi, kad kai gims, as busiu jau tokia subrendus, daug labiau nei kai pagimdziau pirmaji (21) ir man uzpildys visas tustumas mazas meskiukas ir nieko nebeliks gailetis prarasto , juk brandi motinyste visai kitokia. tik bijau ,kad nakti sunkiau bus keltis, vis tiek jegu jau ne kaip 20-ies meteliu.

Matau, pirmaji auginai kaip vienturti Is patirties galiu pasakyti, akd viena auginti,- ne tas pats, kas du, tarp kuriu metu skirtumas mazas...
O pas mane du, o netyciuko treciojo laukiuosi sparciai artedama link 40-ies Ir baliai jau nedomina, taciau gaila to laiko, kuri skirdavau darbui, hobiui, kurybai - jo neliks

jo, kol kas tik vienturelis, gal del to sunkiau isivaizduoti, kaip vaikas nebe vienintelis.
as hobio ir kurybos neypatingai turiu, tai tie dalykai man nenukentes, darbas irgi nepabegs niekur, uzksnio jau jis mane, reikejo poilsio, tai va liko tas laisves ilgesys tiktai, ne tik baliai, bet ir keliones su palapinem ir pan.

man si jusu diskusija taip pat tampa aktuali v aipusejus nestumui kaip tik vis dazniau ir dazniau uzplusta nerimas kaip cia bus tas gyvenimas su 2 vaikais

man pirmi menesiai su mirmagime dukra buvo labai sunkus, kaip cia kazkuri rase, nugraustos krutys, skausmai ir temperaturos del pieno sastoviu kur dar bemiegs naktys, ir skaudanti nugara nuo leliuko nesiojimo..man net siurpu prisiminti
prisimenu visa tai ir purtausi..ne nebus taip, sakau sau..si karta bus viskas gaug geriau, juk as jau daug ka zinau (man taip atrodo)
zodziu pradedu savo smegenu plovimo programa, kad gimdymas bus lengvesnis, kad vaikas bus ramesnis, as busiu protingesne ir labaiu patyrusi... tai stai taip ginu save nuo to nerimo

ir lygiai taip pat galvoju kaip reikes myleti 2 man taip gaila, kad mano pirmagime dukryte gali likti atstumta

Na, gimdymas nebutinai bus lengvesnis - taciau zymiai trumpesnis - tikrai.
Del zindymo - nebutinai bus nugrazuta krutine. Tiesiog nuo pat pirmos dienos reiktu laikytis krutines grudinimo principo: pradzioj maitinti ne ilgiau, nei po 4-5 min is abieju krutu (leliukas apskritai pirmom parom nealkanas, o jam reikia priespienio, kuriame daug imunitetui butinu medziagu). Baigiantis savaitelei galima ir keliom minutem ilgiau uztrukti maitinant. Per savaite-kita krutines speneliai sustoreja, uzsigrudina, va, tada jau ir nepasitaiko nugrauzimu...
Ir da nereiktu nusigasti, kai 3-a diena po gimdymo krutine tampa tarsi kalade - tai atsirado pienas vietoj priespienio ir pabrinkimas praeina per para-dvi. Realiai nieko nereikia daryti - krutines isbrinkimo dydis da priklauso ir nuo to , keik daznai priespieniu buvo maitinama (t.y. kuo dazniau, pvz. bent 10 k/para, tuo maziau pabrinksta), nebent krutis tokia persipildcius, kad speniukas didelis ir kietas - tai galima siek tiek pieno nuvarvinti, kad ans sumonkstetu ir tilptu i burrnele.

Del meiles - pati auginau du bernus su 2,5 metu skirtumu - na, meile atsirado, po vyresniojo kilojimo, lelius buvo pukinis. Pradzioj tiesa sakant (ir nebijau prispazinti), vyresnysis, lyginant su mazium, buvo bjaurus: snargliai, seiles, nevala, purvius...O leliukas - svelnutis, kvapnutis
Puoliau kankintis, kad vyresniojo nebemyliu Da sazine uzgrauze - na bjaurus jis man patapo su savo 3-uju metu krize, oziais... Taciau visokie jausmai normalus - moters hormonai po gimdymo siautejo Po kiek laiko (gal menesio - kito) viskas stojo i savo vietas: atsirado grafikas, aiskumas, apsipratau. Ir vyresnelis jokiu budu neliko atstumtas - jis su malonumu ziuredavo, kaip vystau jo broli, o tas isvyniotas fontaneli paleidzia Na, ir pavydo buvo - guldavosi i maziaus lovele ir tapdavo leliuku, barskinanciu barskaliukus. Taciau kaip megdavo, kai maitindavau maziu, prigulti salia ir pasikalbeti, paklaustyti pasakos. Patikdavo ir lasivaiksciojimai kartu - apziuredavo kiekviena piene, jis stebedavo broli, dalindavomes ispudziais, o koks svarbus pasijusdavo,. kai pakeldavo iskritusi zinduka,,,
Kita vertus, antraji augindama niekaip nebegalejau suprasti, kaip su pirmuoju nieko nespejau - ir spedavau uopgienes pasdaryt, ir i lauka iseit, ir apsiskalbti.

Zodziu, galiu pasakyti taip: sunkus pirmieji metai, po to - da antrieji. O nuo treciuju belieka pradeti mokyti abu vaikus zaisti kartu. Ketvirtaisiais metais matomas akivaizdus rezultatas. Mano vaikiams 9 ir 12 - jie neisskiriami draugai. O kiek laiko sutaupau - jie viens kitam pasipasakoja, zaidzia kartu, o ne trinasi apie mane ir zyzia, kad neturi ka veikti Ir myliu abu labai labai - tik ta meile labai skirtinga - vienokia - MB, kitokia - vaikams

Na man tai nepasakyciau kad buvo labai lengva, bet verkiau is laimes kasdien 2 menesius nepakartojamas jausmas sulaukus kvepiancio maziuko ..

Prieš gimdymą jokio nerimo nejaučiau (pirmas vaikas, nežinojau, kas laukia),o grįžus su mažiumi namo,tai oi kaip neramu buvo. Užeidavo tokie panikos priepuoliai, kad jau nepriklausau vien tik sau,kad viskas taip pasikeitė. Po pusantros savaitės praėjo, dabar atrodo kvaila, kad galėjau taip jaustis. Vaikutis - pats brangiausias turtas, neįsivaizduoju gyvenimo be jo.

tikrai truputi situacija keiciasi ir su tuo reikia susitaikyti kitaip nebus,visos mes ta praejom,o mazylis tiek daug demesio reikalauja,reikia daug kantrybes

Kai gimė pirma dukrelė, pamenu, kai parsivežėme iš gimdymo namų, pasidėjau tą gniužulėlį ant lovos ir galvojau - na va, dabar mano gyvenimas jau man vienai nebepriklauso, ir tas jausmas buvo nuostabus O kai gimė antroji dukrelė, galiu pasakyti - vienas vaikas - gerai, du - dar geriau Esu euforijoj

Tu ne viena tokia. Aš kai laukiausi antro irgi labai bijojau. Nėštumui einant į pabaigą nuolat verkiau, nedaviau vyrui ramybės, kaip viskas bus, kaip viskas pasikeis. Kaip susitvarkysiu su vaikais, kai vyras bus darbe ir t. t. Gimė antras vaikas ir ką, pirma savaitė buvo ne kokia. Nervai pakrikę, pimoji mergaitė dar maža, nei dviejų metų neturėjo. Gerai, kad antroji buvo labai rami, pavalgydavo ir miegodavo kokias 3-4 val. jei nemiegodavo, žiūrėdavo sau ramiai į žaislus. Praėjus jau mėnesiui viskas pilnai susitvarkė, įvažiavo į vėžes. Prieš gimstant trečiam, jau viskas buvo lengviau. Bet, aišku, kamavo nežinia. Kaip reikės viską spėti, namai, valgis, darželiai, laukas ir pan. Bet, viskas stoja į savo vėžes, su vyru dalinamės visais darbais, derinamės. Dabar jau atrodo, kad kitaip ir negali būti. Viskam užtenka laiko (tik sau pačiai jo trūksta, bet nenusimenu, sakau, kai pasensiu skirsiu laiką sau ). viskas bus gerai, svarbu nusiteikti, kad viską galite, kad viskam esate pasiruošusios, jokie sunkumai nebaisūs