kiek daug bendraminciu
kai pirmojo laukiausi, buvau visiskai rami iki pat gimdymo, nes dar nezinojau kas manes laukia

, bet po gimdymo(matyt pasireiske pogimdyvine depresija), jauciaus labai susenus, niekam nereikalinga ir pan, bet neuzilgo atsigavau ir auginau savo dziaugsma

, dabar mazius stipriai paauges

, iki gimdymo jau nebedaug... ir mane puola panasios mintys

ispradziu labai dziaugiausi, norejau antro leliuko,o dabar puola keisciausios mintys,bemieges naktys, kaip vyresnelis priims broliuka?.. o paskutiniu metu ir su MB pykstames, nekalba su manim

gal harmonu audros mane veikia, nezinau... kartais verkiu be priezasties..
tikiuosi viskas bus gerai, mes su viska atlaikysim

laukiam mazylio, ir sunelis broliuko laukia