as manau, kad ir pries pirmaji nestuma jautet kazka panasaus, bet visos puikiai apsipratot, susitvarket ir mylit savo atzaleles. skaiciau, kad moterys pergyvena del baisiu pirmu menesiu ir panasiai, bet kas tie keli menesiai palyginus su visu gyvenimu, galu gale, pagalvokit, kad zmones is baisesniu dalyku issikapsto ir toliau dziaugiasi gyvenimu, o cia gausit toooki priza
nepasiduokit hormonams. kiekvienai mamytei duota tiek leliuku, kiek ju sirdeles pajegia mylet 
) tai mano asmenine nuomone ir net neabejoju, kad visos su tuo sutiks as dar tik pirmo laukiu, mane irgi gasdina ir naujas gyvenimas ir nezinomybe ir tai, kad galbut dar per jauna, neissidukus buvau, su vyru gal per mazai pazystama, bet juk viskam savas laikas ateina. dar pries savaite maniau, kad supakavo mane depresija, bet kalbejau su vyru, su draugem, kurios turi jau leliukus ir dabar gerai jauciuosi, laukiu savo burbulo, vakar buvo 40 savaitukiu
svarbiausia tikekit, kad su laiku jusu sirdele pasidalins i tiek daliu, kiek reikia, visiems meiles uzteks, o ir kalbetis reikia tiek su vyru, tiek su draugem, mamom ir t.t. stiprybes jums visoms
