Kas važiuojat į stovyklą?

Na ir man taip atrodo. Neturiu nieko "PRIEŠ" konkrečią lektorę. Esu jai neutrali, atvira, "sveikų pažiūrų" ir noriu pasišnekėti, nes (dėl savo aplaidumo) to nepadariau stovyklos metu. Be to, mintys "nusėdo" ir tiesiog noriu paplepėti.
Lektorė taip konkrečiai kaip aš parašiau nesakė, bet ši mintis nuskambėjo, kuomet ji kalbėjo apie "egoistinę" motyvaciją. Na, evoliuciniu požiūriu - koks skirtumas kokia motyvacija...

Tai ir domiuosi, gal dar kas nors apie tą patį galvoja... ar šiaip turi nebaigtų minčių

Ute, nepykstu, baik Tu, iš pykčio marškinių esu išaugusi . Į mintis visada įsiklausau. Matai, aš tiesiog nenoriu, kad vyrautų neigiama nuomonė apie renginį. Tik tiek. Nes kažkaip įspūdis toks, kad iš karto rašomas negatyvas, o ne pozityvas. Pirmiausia norėtųs išgirsti kas buvo gera (taip netgi yra priimta). Juk forumą skaito daug žmonių. Manau tikrai būtų neteisinga, jei susidarytų negatyvus įvaizdis. Nes pati turiu pozityvų.

Mieloji, imk balioną – aišku, kad išsakei mintis, kurioms visai neprieštarauju .

AStonke, imk balioną ir Tu, kad Jums patiko Aš pati (džiaugiuosi, kad ir mano vyras, ir sūnus) mokausi atpažinti, pasitikrinti, prisimatuoti informaciją sau. Nuolat viskuo abejoju... Ypač dažnai - oficialiom teorijom, nes dažnai jos remiasi pinigais ir įtaka. Visada taip buvo. Oficialioji psichologija irgi kažkieno sukurta... Dėdulė Froidas irgi turėjo ir turi ir pasekėjų, ir priešininkų. Dėdulė Darvinas irgi.

Tu atsakei už mane dėl minties apie vaikų grobikus. Lektorė pristatė ne savo teoriją. Kuri taip pat turi pritariančių jai, o taip pat ir priešininkų.

Visi mes turim teisę mąstyti savitai. Aš esmi balta varna. Man labai džiugu, kad mano vaikas irgi. Pilka spalva ne man.

Vitvita, aš irgi turiu nebaigtų minčių . Oi, jų visada lieka

tai kad mano vyras buvo šalia ir bandė sudrausminti vaikus o jiems dzin ir beje kitas mažius taip pat nukentėjo bet aš dar kartą kartoju kad tai ne organizatorių kaltė tiesiog perdaug visokio amžiaus vaikų ir nėra ko su tokiais mažiais kaip mano važiuoti į tokius renginius. bus kokių 3 metų tada kas kitą.
Šeip lekcijos man labai patiko o dėl"vaiikų grobimo" gal pirmas 10 minučių mane šokiravo o paskui kai prrisiminiau mūsų psichologijos šviesuoplį bėginėjantį po salę kaip pamišusį (per vieną lekciją) tai dabar praėjo 2 metai ir tik dabar supratau kad jo paskaitas prisimenu geriausiei o vedė ir lakstė po salę kaip pamišę per pertraukas visas kolektyvas gėrė tabletes. Taigi jų toks darbas kad mes prisimintume jų lekcijas o kaip jas preisiminsime po metų jei neivarys šiektiek šoko jei neužaštrins kampų aš įvairių kursų mačius 12 seminarų ciklų tai prisimenu jeriausei šiek tiek trenktus lektorius o tą pamišėlį neužmiršiu niekada kiekvienas žodis skamba ausyse ir po 2 metų.

Visai tikiu, kad vyras gal labiau išsigando, nei pvz. būtum išsigandus tu pati. Nes vyrams juk dažnai baisu ir už vaiką, ir dar papildomai už save, na kad kaip čia nutiko, jog mama "patikėjo" vaiką tėvui, o jis nemokėjo nusaugoti. Ypač kai jis toks gana šviežiai "iškeptas" tėvelis.

Atvažiuok Tu stovyklon nekreipdama dėmesio į atsitiktinumus, kurie kartais nutinka. Daug porų su mažais vaikais esu mačius ir nieko. Mes su saviškiu į jokias masinio susibūrimo vietas negalėdavom nueiti be nuotykių, nes jis elgdavosi varančiai iš proto...

Nu, pėvėzė, Mcdonalds. Yr vaikiškos kėdutės, kuriose vaikai tiesiog tiesdavosi sėdėti. O mes šokdavom kankaną, nes jam ta kėdutė būdavo „dzin“, spiegdavo sodinamas. Visada saugodavom staltieses kavinėse, nes jos jam labai patikdavo. Nu imi ir trauki žemyn – koks malonumas Arba spiegi šiaip sau ant visos kavinės . Ir tai tęsėsi labai ilgai. Jau buvo gal kokių 5 – 6 metų, kai dar pamenu, kalbėdavomės: "spiegsi kavinėje? Tada nevažiuojam prie jūros“. Sumurmėdavo - nespiegsiu. O vis tiek darydavo savo...

A... nu dar prisiminiau. Ot važiuojant kaiman būdavo... Diedukai laukdavo jau prie durų išskėtę rankas. O vaikis išlipęs iš mašinos net neatsisukęs patraukdavo per pievas, per daržus. Tekdavo gaudyt ir visaip pedagogiškai kalbėt su juo, nes diedukų, rodės, nepažįsta... O diedukai žiūrėdavo į mus su ašaromis. Nu jiems nelabai buvo suvokiama. Nes vaikis tuo tarpu savo mąstymu tiesiog stulbindavo... Diedukai net kunigui pasakojo apie ypatingą anūko mąstymą. Mat, ans pasižymėjo kalbiniais gebėjimais, „Diskavery“ kanalo apsižiūrėjimu ir pan. Išmanė apie banginių dydžius, mašinų variklius ir pan. O elgėsi tai ką aš žinau kaip... Kai jau dar paaugo (nu apie 5-6 metus) – tai kai važiuodavom – apie valandą mašinoje dirbdavom su juo. Sakydavau: „eisi per arimus?“ Ans paniuręs kažką murmėdavo. Sakydavau: „nu gerai. Sukamės namo. Nevažiuojam“. Tada išspausdavo: „nu, neisiu per arimus“... ir gebėdavo išlipęs iš mašinos pasisveikint su diedukais. bet sykiais vis tiek eidavo per arimus...

Juk pasakočiau ir pasakočiau... kaip ir kiekviena Jūsų apie savo vaiką. Turiu pasakyt, kad dabar su diedukais veža šieną, paklausia ką reik padėt, ko nedaro kiti anūkai... Nu ir eik, žmogau, žinok, kai nežinai...

O aš vakar su savo mama kalbėjausi apie taviškį Jie pasirodo kažkiek bendravo, kartu dabodami mažulį, tai mano mama vis negalėjo atsistebėti, iš kur tavo vaikas šitoks protingas, ir taip viskuo domisi, ir visokiom temom taip protingai kalba ir t.t. ir t.t. Vienu žodžiu irgi buvo sužavėta! Na o aš juo tai jau seniai žaviuosi
O šiaip tai į daug vaikų ir šeimų žiūrėdama pagalvojau, kad man tas duoda ne mažiau nei paskaitos, kurios bet kuriuo atveju yra tam tikra teorinė dalis, o štai gyvi žmonės yra gyvas pavyzdys, labai padedantis galvoti apie dabartį ir ateitį, ir daug kuo labai praturtinantis. Kaip visada, nelabai su kuo spėjau pabendrauti, bėgiodama paskui saviškį, bet net ir to nedaug bendravimo, ar tiesiog buvimo kažkur šalia užtenka, kad širdis taptų pilnesnė kažko gero

visko gali būti nes jis tikrai jautrei reguoja į visas mažylės mėlybes jis jei galėtų tai ją ik ant rankų ir nešiotų maniškis per visą jūros šventę mažają tąsė ant rankų sakau dėk vežiman jis ne sutryps su visu vežimu vaiką, na visi vaikai buvo vežimuose ir gyvi liko o jam atrodo kad sutryps vaiką taip kad gali būti gal man ta pati situciją būtų atrodžiusi niekas o jam pasaulio pabaiga.
Na bet aš tai namo tikrai vos gyva parvažiavau gi turėjau durnumo kavos per pertraukėlę išgerti aš jos labai retai geriu na kad sukils man spaudimas o aš vaistų neturiu (nes per metus tris kartus būna) prie viso to vyras pasiklysti sugebėjo (nes šturmanas vos gyvas buvo) tai mes namo visas 5 valandas važiavome aišku mergytė po 3 valandų koncertus pradėjo kelti ir jokie sustojimai nepadėjo apmaalšitni jos pykčio mašinai.

Sveikos,

Mes irgi buvome stovykloje iš kurios parsivežėme daug gerų įspūdžių

Labai gaila Zaika2, kad tavo mergytę nuskriaudė, bet tikrai manau, kad tai galėjo atsitikti bet kur .. vaikai yra vaikai

Maniškis irgi grįžo su praskelta galva, bet dėl to kaltas jis pats ... mažiukui draugui parodė kaip galima mėtyti akmenukus į ežerą ... o netyčia gavo pats

Bet visa tai tikrai nei kiek nesumažino noro ir toliau dalyvauti tokiuose susitikimuose, nes iš jų grįžti tikrai "pasikorvęs" šiltų jausmų. Smagu pamatyti paaugusius, atrasti naujus draugus.

Norisi pasakyti didžiausią AČIŪ visoms tarnybos merginoms.

Na norėčiau pasidalinti įspūdžiais ir aš...Stovykloje dalyvauju 3 kartą ir kad to reikia net neabejoju....grįžau tiek pasikrovusi gerų emocijų......Nuoširdus ačiū įvaikinimo tarnybai .....linkiu kad nepavargtų šitos bitelės darbštuolės nešti medų.
Dėl lektorės, džiaugiuosi už išsakytą kitokį požiūrį... Nes įtėviai kartais jaučiamės tokie geradariai, tokie kilniaširdžiai, tokie, tokie.......O tie vaikučiai tokie vargšai, tokie nuskriausti....Pasirodo ir alkoholikų šeimoms turime būti dėkingi už pagimdytą mums vaiką .Pagal nusistovėjusias visuomenės normas tai taip nepriimtina...Bet giliai, giliai jaučiu tai yra tiesa....Aš ne pirmą kartą susiduriu su minėta lektore....jaudina jos geranoriškumas, mokėjimas priimti kitą nuomonę ir tuo pačiu išsakyti savąją...... Tai gali tik didelės erudicijos ir išprusimo žmogus.
Ir dar ....lektorės paskaitos man labai padėjo rasti stalčių į kurį aš turiu padėti dukrytės gimdytoją....Ir dabar aš visai jos nebijau sutikti gatvėje....O vieną kartą buvom susitikę.... Reikia pamatyti , kaip ji sustojo ir sekė mus akimis nežinau kiek laiko....gerai kad vaikas nieko nesuprato.

Visas ir visus, buvusius ir norinčius vėl susitikti vasarą - kviečiu apsilankyti įvaikinimo forume, paskaityti informaciją apie 2009 m. susitikimą ir įsijungti į diskusijas. Jei nesat prisiregistravę tame forume - būtų malonu, kad tai padarytumėt ir pareikštumėt savo nuomonę, nes šiemet daugiau iniciatyvos reikės iš mūsų pačių. Tiesą sakant - reikia visai nedaug, tik aktyvumo ir nuomonių, nes laikas bėga, vietos ieškoti ir numatyti veiklą reikia...

http://www.ivaikinim...9319acbe08a6661

Atsiliepimų nėra nei šiame, nei įvaikinimo forume... Gaila... Aš per savo ligas neturiu jėgų rimčiau užsiimti organizavimu, tačiau jei jau žmonės neparašo net forume - gal poreikio nėra... Gaila. Buvo toks gražus įdirbis...

Man yra poreikis, ir tikiu, kad ne tik man. Bet laiko gali juk stigti ne tik dėl ligų... Aš asmeniškai pvz. netgi sutikčiau susimokėti kokiems pasamdytiems organizatoriams (ar toms pačioms įvaikinimo tarnybos merginoms, jeigu jos tai apsiimtų daryti kaip kad darydavo), bet dėl laiko... Galėčiau turbūt suskaičiuoti ne tik valandas, bet ir minutes kiek jų laisvų turėjau per paskutinį pusmetį (t.y. laisvų nuo darbo arba buvimo su vaiku). Nes esant su vaiku, net telefonu nesigauna normaliai pakalbėti, apie kompą net nekalbu...
Taigi manau, kad visiems gali būti priežasčių. Kitas klausimas, kad gal nedaug iš tų, kurie dalyvaudavo, forumuose iš viso rašo. Taigi neskubėčiau daryti išvadų dėl poreikio. Gal galima pagalvoti, kaip visgi padaryti, kad susitikimas įvyktų. Juk ne tiek daug ir tereikia - laiko ir vietos, o be "užėmėjų" ir "linksmintojų" manau puikiai apsieisim - užsiimsim ir pasilinksminsim patys, juk esmė pabandrauti