QUOTE(trude @ 2008 06 24, 22:22)
Aš jau kartais net nebežinau ko ir imtis

Atrodo stengiuosi susavimi dirbti, su savimi kovoti. Imuosi darbų, skaitau, kad tik nukreipt mintis nuo blogų minčių, tačiau kad ir ką bedaryčiau, nerimas ir kazkoks irzulys visada lydi mane, ką bedaryčiau

Su tuo nerimu ir baime susirgti jau nuvarginau ir savo artimuosius
Labutis, visoms !
As , kaip ir tu, trude, ka tik pamaniau, kad jau nebezinau kaip ir kokiu minciu griebtis, kad tik nejausciau to kvailo,niekuo nepagristo nerimo
Objektyviai nerimui nera jokiu priezasciu - vaikai sveiki, namai jaukus, artimieji taip pat tvarkoj, pinigeliu uztenka, taciau kirminas, kuris isitaise mano viduje taip grauzia ir kartina gyvenima
Siuo metu man didziausia nerima kelia vien mintis, kad reikes kur nors iseiti is namu - jei zinau, kad nereikes, tai upas lyg ir pakyla, taciau juk negali menesiams isikalinti namuose
Nors taip susitvarkiau savo gyvenima, kad leido dirbti namuose - tik karta per savaite uztenka trumpam uzbegti i biura, kad galeciau reikiamus popierelius sutvarkyti, taciau ir tuomet vyras palaukia ir parveza namo...
Kaip Jus, merginos, tvarkotes ( ar tvarketes, jei buvo tokiu bedu ) su viesumos baime ?
Laikykimes, laikykimes, nepasiduokime siam griovikui nerimui ( jau nekalbu apie panika, kuri sujaukia ir sirdeles, ir kraujotakos veikla )
Iki susigirdejimo !