o! ką tik paskambino iš VRC - pagaliau mus į tą stacionarą priima nuo 25 d.
jau taaaaaip juoda buvo tas kelias dienas, kad iš draugų ir artimųjų pagalbos siūlymų suprantau - atrodau visiškai š...nai..
puikiai suprantu "naujų" šios temos mamyčių abejones. pati vis dar abejoju, dar vis nušvinta viltis - "o gal tai iki 3-ejų metų stebuklingai praeis..." tik va, iki tų 3-ejų jau tik menuo beliko

... todėl jei pediatrė nemato problemos, prašykit Erikui siuntimo pas logopedę. bent poliklinikos logopedę. ta juk negali sakyti, kad tik nuo vyresnio amžiaus, nes čia gi tik konsultacijai, ne kokiom pratybom, jei pati pamatys, kad nėr problemų, ramiau bus visiems. mums beje (ar deja...) nepasakė tos paguodos frazės: "palaukit, dar yra laiko, viskas savaime įvyks..", atvirkščiai - "paguodė", kad be pagalbos kalbėt pats nepradės...
apie kalbos supratimą. nebežinau, nė ką galvot: kai sūnus dar kažką kalbėjo, nebuvo įtarimų, kad nesupranta tos kalbos, be to, parodydavo savo rankas-kojas-ausis... o dabar būna, kad paprašytas nusiprausti akis, jis išbando viską: burną, nosį, rankas, bet vis tik tenka parodyti, kur tos akys

kas čia? kaip suprasti: ar ko anksčiau nepastebėjom, ar čia regresas kažkoks? apie vardą ar pan. sąvokas dar apskritai sunku (o gal ir mūsų atveju, anksti) kalbėt. jaučiuosi lyg daužyčiausi į stiklo sieną: matau, o prieiti negaliu. turiu įtarimų, kad kai kurie prašymai yra vykdomi skiriant balso intonacijas, o ne žodžius. Die, kokie klaikūs man tie įtarimai....
Sido, o Titas brolį kaip nors vadina? jam brolio vardas ką nors reiškia?