Globėjų plepėjimai

Oi, mieloji, noriu brūkštelėti... Kokia tu šaunuolė, kad nueisi Man dažnai pristinga ryžto... Aš nebandau pakeisti pasaulio, tai aiškinu ir savo vaikui... Na, grubiai tariant, bandau "duoti durniui kelią". tiesą sakant, su negeranoriškomis auklėtojomis man neteko susidurti. Bet štai, vakar, visai netikėtai teko išgirsti apie sūnaus "sunkų" būdą iš pašalinio, visai jo nepažįstančio žmogaus. Mat, sūnus turi įprotį ginčytis ir nevaidinti, nenutaisyti gero veido, tiksliau - nedėvi kaukių. Išgirdau kažką panašaus į "na, jums tikrai nelengva" Kol susigaudžiau ką čia ji turi galvoje - dialogas jau buvo nutrūkęs. Man visai lengva, aš nenoriu girdėti pašalinių vertinimų, kai jie nėra pagrįsti (už pagrįstus perspėjimus visada būčiau dėkinga). Kaip tik manau, kad duotybė tai, kad jis nevaidina. Nors, žinoma, nelengva jam bus... Žmonės pripratę prie kaukių. Net vaikai turi jas dėvėti, nes kitaip jie laikomi beveik raupsuotais...

Ai, plėsčiaus iki begalybės. Nu, mano sūnus ne žiaurus, niekada specialiai neįžeidžia ir neįskaudina, nesikeikia... Tik yra užsispyręs, nebijo būt nepopuliarus, gint savo nuomonę, ai, skundų diena kažkokia

[quote=GinteZZ,2008 09 02, 20:00]
Taigi, rugsėjo pradžia ne vien šventėm kvepia... Aš irgi su nelinksmom nuotaikom šiandien čia užklydau.


Zinoma,pasikalbeti turi visu pirmiausia su aukletoja,ramiai paaiskink,kad vaikutis yra chyperaktyvus ir jis taip elgiasi ne tycia ,o todel kad jis toks yra.Jos apie vaiku chyperaktyvuma mokesi igydamos savo specialybe,todel turetu suprasti ir moketi su tokiu vaikeliu susitarti .Dar paprasyk,kad visus nesusipratimus ir dienos yvikius aukletoja aptartu su Tavimi ,o ne su mociute ar kitu asmeniu,Tu geriausiai pazysti savo vaika,zinai jo nuotaikas,todel tik Tu gali spresti susidariusias problemas.
Mano antrokelis toks pat chyperaktyvukas,todel labai gerai suprantu Tavo situacija,stiprybes tau



Velute,dar ne to bus,cia tik gelytes ,todel imk kantrybes balioneli .

Stiprybės tau Ginte

Visada labai bijojau to paties, bet laimei prasmukom darželį sėkmingai ir likome patenkinti auklėtojomis.

Aš irgi pritariu, kad pirmiausia reikia pasikalbėti. Tik gal ne visai pritariu intonacijai. Tiesiog reikia suprasti esamą situaciją švietimo (ir darželių) sistemoje. Iš žmogaus gali reikalauti, kad jis atliktų pareigą tik tada jei jis išmokytas dirbti savo darbą (labai abejoju, ar ji gavo gerą šiuolaikinį išsilavinimą, kur buvo mokoma dirbti su tokiais vaikais), jei gauna už tai normalų atlyginimą (ko greičiausia irgi nėra), jei brangina savo darbo vietą (manau jai tai mažai rūpi, nes didelės konkurencijos nėra - bent dukros darželyje auklėtojų juodai trūko ir vieną pusmetį gal kas mėnesį ateidavo nauja auklėtoja).

Jei auklėtoja turi talentą dirbti su vaikais, tai daug ką kompensuoja, o jei to nėra - na ji gavo minimumą (išsilavinimo, atlyginimo, darbo kultūros, motyvacijos) ir atiduoda minimumą... Tai šiek tiek kaip vaikas kuris negavęs meilės nemoka pats jos duoti...

Mūsų darželyje esant problemų su tokio amžiaus vaikais pasiūlydavo tėvams pabūti šalia nors pusdienį, pasižiūrėti kaip viskas vyksta, o paskui padiskutuoti su auklėtoja, kaip geriau spręsti problemą. Tik gal sudėtingiau jei jau yra neigiamos emocijos. Gal tiesiog yra koks neutralus žmogus (kokia draugė ar giminaitė, kuri nusimano apie vaikų problemas)galėtų nors trumpai stebėti situaciją darželyje ir kažką patarti. Be to juk buvo auklėtojos su kuriomis sutardavo, gal galima jas ir esmą auklėtoją pasikviesti į bendrą pokalbį.

Bet kuriuo atveju linkiu sėkmės. Bandant spręsti didžioji dalis problemų vis tik išsisprendžia

Ačiū visoms už mintis ir patarimus. Apie buvusios auklėtojos įtraukimą aš jau buvau pagalvojus, nes ji iš patirties galėtų patvirtinti, kad situacija su mano "viesulu" gali būti valdoma, arba valdoma bent jau iš dalies O dėl kalbėjimo su vedėja ir auklėtoja pritariu, kad nereikia pulti jų "barti", "auklėti" ar pačiai skųstis (dėl to pirmiausia čia jums ir parašiau, kad "nuleisti garą", kilusį dėl netikėtų įvykių), bet noriu ir išgirsti jų požiūrį į šiek tiek kitokius vaikus apskritai, ir išsakyti savo lūkesčius. Nes šiaip darželiu iki šiol buvome labai patenkinti, visada jautėsi ne tik auklėtojų, bet ir vedėjos rūpestis, ir tėvų nuomonės dėl įvairių dalykų pastoviai buvo klausiama ir t.t.
O mano mažius kadangi naujoje aplinkoje būna neramiausias, tai dar turbūt ir dienos pasitaikė "neeilinio siautimo" - naujos patalpos, naujos lovos, nauji žaislai, nauja auklėtoja, nauja šeimininkėlė, bent 6 naujokai grupėje, nauji tualetai kur nėra puodukų, o tik klozetai ir t.t. Uch, net ir be situacijos stebėjimo galiu įsivaizduoti kas darėsi... Bet užtai namie koks ramutėlis vakare buvo - norėjo tik prisiglausti ir skaityti knygutes...

Dabar pažiūrėsiu iš kitos pusės.
Kaip tu jaustumeisi jei tavo vaikas pareitų iš darželio su įkandimo žyme, su mėlyne. Kai tavo vaikas kitą įkanda kitą tau nėra baisu, o jei tavo sukandžiotų, nuolaidžiai į tai pažiūrėtum. Jei paskui ryte tavo vaikas verktų, kad nenori į darželį , nes toks Jonukas jį kandžioja. Kokį moralą atskaitytum auklėtojai?
Manau auklėtoja teisi. Jei tavo vaikas kandžiojasi, tai ji turi tau papriekaištauti, aišku sutinku, kad ne močiutei. Prie kiekvieno vaiko auklėtojos nepastatysi, ji fiziškai tam nepajėgi.
Kažkaip supratau, kad tu visai nesistebi, kad tavo vaikas kandžiojo vaikus. Tau tai normalu?
Dabar atvirai pasakysiu, jei mano dukra grįžtų su įkandimo žyme, aš labai rimtai pasikalbėčiau su įkandusio vaiko tėvais. Labai rimtai.




Dar iš patirties. Dažniausiai tos auklėtojos , kurios nesako nieko, neskundžia, tai tik atidirba valandas ir viskas, joms dzin kokie tie vaikai, grupėje betvarkė, visi vaikai ,,geri,, auklėjimo jokio, priežiūra prasta, o tėvai patenkinti, jų vaikai geri, auklėtoja nieko nesako, ir kai tik pasikeičia grupė ar auklėtoja ir , jei ateina atsakingesnis žmogus,kuris turi savo tvarką, metodiką, užsiima ugdymu, iš karto tėvai nepatenkinti, ana auklėtoja nieko nesakė, vaikai geri buvo, o va šita jau skundžia, ji bloga.

Dar, ačiū ir už kitokią nuomonę. Už ją tikrai nepykstu, nes tam ir rašiau, kad išgirsčiau įvairių nuomonių ir tai man labiau padėtų viską susidėlioti savo galvoje. Jei norėčiau tik piktintis, tai galėčiau tą padaryti tiesiai darželyje, ir nesirūpinti, kokie gali būti įvairūs požiūrio taškai.
Dabar šiek tiek komentarų dėl to, ką parašei. Tikrai ne tiap retai ir mano vaikas grįžta su mėlynėm, ar su apkandžiojimo žymėm, ar apdraskytas. Nei aš, nei jis dėl to neverkiam ir nepergyvenam. Niekad net nekilo mintis žiūrėti į tai "nenuolaidžiai" ir ant ko nors pykti, nors rimtesniais atvejais auklėtojos žinoma pasiklausdavau, kas atsitiko, kad tiesiog žinoti. Bet šiaip kažkaip pasitikėdavau, kad vaikas darželyje saugus, o dėl dvimečių susistumdymų, tai kaip pati auklėtoja sakydavo, "visi jie vienas kitą ir smėliu apipila, ir pastumia".
Dėl mano vaiko. Tikiuosi nepagalvojai, kad man patinka, jog jis kandžiojasi. Ne, man tikrai nepatinka, ir patikėk, nuo to laiko, kai prieš 1,5 metų jį parsivežiau iš kūdikių namų, tikrai visada jį mokiau, kaip reikia kitus vaikus mylėti. Ką jis beje labai dažnai ir daro - mėgsta visus apkabinti, noriai dalinasi žaislais, ir šiaip bendrai paėmus yra labai draugiškas ir mielas. Bet bėdų dėl hiperaktyvumo ir kai kurių elgesio sutrikimų mes turim nuo pat pradžių. Darau ką galiu, lankėmės ir vaiko raidos centre (tiek pora mėnėsių ambulatoriškai, tiek 3 savaites stacionare), stengiuosi ir daug skaityti, ir galvoti, ir skirti visą savo laisvalaikį tik vaikui. Bet yra kaip yra, ne viska pakeičiama per dieną ar metus. Gal kai kas išsispręs ir tik po 10 metų. Ką, turiu vaiką visu tuo laiku izoliuoti nuo pasaulio?
Sutinku, prie kiekvieno vaiko po auklėtoją nepastatysi, bet pamenu, ką sakė mano mama, kuri virš 40 metų pradirbo pedagoge: beveik kiekvienoje klasėje būdavo po vaiką, kuriam dėmesio reikėjo 10 kartų daugiau nei kitiems. Taip jau būna, ir kartais tą dėmesį tenka skirti nevienodai, ir ne visada būtina kaltinti dėl to vaikus ar jų tėvus.
O senajai mūsų auklėtojai tikrai nebuvo "dzin". Kaip sakiau, mes su ja daug kalbėdavomės, tiesiog ji informacija pateikdavo nesiskųsdama, t.y. kaip sako Utė, intonacija buvo kitokia. Ir savo viakui iš jos jaučiau meilę, o naujoje grupėje pasijutom šiek tiek kaip "raupsuotieji"...
Beje, jei pastebėjote, apie asmenines mūsų problemas forume prabilau pirmą kartą. Kažkaip kol visos bėdelės būdavo tik namie, tai jaučiausi labai stipri, nes jau kažkaip patys su sūneliu rasdavom išeitį O dabar kai susidūrėm su sunkumais aplinkiniam pasaulyje, tai iš aplinkinio pasaulio ir patarimų paprašiau

O ką duos tas rimtas pasikalbėjimas su vaiko tėvais? Ar tėvai ir net auklėtoja gali prilakstyti paskui vaiką laikydami ranką jam ant burnos? Aš suprantu, kad būna pikta, bet ką iš esmės čia galima pakeisti? Na, jei vaikas jau pajėgus suprasti - tėvai su juo pasikalbės, gal jį pabars... Na, o jei jis vis vien kandžiosis?

Štai mano 11-metis žiemą iš baseino ėjo be pirštinių. Ledinėm rankom. Pirštinės buvo kišenėj. Aš jo proverksmiais klausiu: "na, kodėl tu neužsimauni pirštinių?!!!" O jis man: "AR TU SUPRANTI, KAD MAN REIKIA SKUBĖTI!!!" Sakau: "juk PIRŠTINĖS KIŠENĖJ!" O jis: "AR TU SUPRANTI, KAD MAN REIKIA SKUBĖTI!"
Ir taip keletą kartų... Ir ką aš jam galiu padaryti, kad jis nesimauna tų pirštinių...

O čia juk mažas vaikas... Argi tai ne tolerancijos kitam vaikui klausimai? Na, aš suprantu, kad auklėtojos turi žiūrėti, kad vaikai rimtai nesusižeistų ar jų nesužeistų kiti, bet visi žinom, kaip tai gali būti sudėtinga... O tėvai?.. Ką pakeis kad ir pats pikčiausias pokalbis su jais?

O su auklėtoja šiandien kalbėjau. Manau, kad radom konktaktą ir tiek šiandieninis, tiek kiti pokalbiai turėtų duoti abipusės naudos. Ir visgi, kai ką labai skaudu buvo išgirsti, pvz. kai ji pasakė, kad "neįsivaizduoja tolesnio darbo su tokiu vaiku grupėje", kad "tokiam vaikui reikėtų būti ne kolektyve, o su atskiru žmogumi ir nuolatine individualia priežiūra" ir t.t. Po šių frazių aš tik gražiai paprašiau nedaryti tokių rimtų išvadų prabuvus kartu 2 pusdienius, ir sutarėm, kad pastoviai pasikalbėsim, pasitarsim ir t.t. Bet tik išėjus iš darželio ir įlipus į mašiną apsižliumbiau kaip reikiant, net nėjau pas vedėją, nes jau nebūtų šiandien užtekę jėgų.
Nesakau, kad aš nesuprantu auklėtojos. Tiesiog kai skaitydavau apei panašias hiperaktyvių vaikų problemas mokyklose ir pan., tarsi morališkai ruošiausi kažko panašaus sulaukti vėlesniame amžiuje, bet nebuvau pasiruošusi tokioms bėdoms dar prieš 3-iąjį gimtadienį. Kažkaip tikėjausi, kad bent tokiame amžiuje vaikams dar lengviau "atleidžiama" už tai, kad jei turi individualius poreikius ar tam tikros specialios priežiūros reikalaujančius ypatumus.
Beje, ir tas pats riados centras kaip tik išreikštai rekomendavo lankyti darželį ir kuo daugiau būti kolektyve. Na ir šiaip, juk jau ne tie laikai, kai kitokius vaikus reikia izoliuoti. Juk ir neįgaliukai kartu gali lankyti paprastas darželio grupes, o maniškis juk nei neįgalus, nei koks ypač atsilikęs ar su itin dideliais sutrikimais. Tiesiog per daug smalsus, per daug judrus, per daug emocingas ir t.t. Ir dar maždaug pusmečiu jaunesnis nei dauguma kitų grupės vaikų.
Na gerai, einu dirbti

Oi, dar pamiršau parašyti, kaip ryte darželyje mus pasitiko kiemo šlavėja: aš jai pasakiau labas rytas, mažulis gražiai už mano rankytės eina, o ji kad puls ant mažulio "ty, chuligan, nichevo neslushajesh". Tas tik žiūri akis išpūtęs, nes nesupranta, ką tai reiškia, o man į visą kontekstą, tai labai nuotaiką "pakėlė". Nieko aš jai nesakiau, tik vis labiau ėmiau mąstyti, kas laukia, kai zuikiui bus 5 ar 10 metų. Tada jau ne tik auklėtojos, o iš ar negalėsiu visą laiką už rankos išlaikyti. O pasaulis dažnai bus linkęs pirmiausia ne mokyti, o aprėkti ir visaip išvadinti...
Na bet pesimistinėmis giadomis neužbaigsiu, viskas turi būti gerai - ir dabar, ir vėliau. Juk tam ir tapau jo mama, kad padėčiau surasti tą "gerai".

Bet ,Paragintoji, tai ką man pasakyti savo vaikui, eik vaikeli į darželį, tas vaikas kitoks, pakentėk, kai jis kąs, nu ką gi , tėvai juk bejegiai, gal tas vaikas išaugs, o dabar tu pakentėk. Ar taip? Nes taip išeina, kad niekas nieko negali padaryti vaikui, kuris visdelto skriaudžia kitus. Aš nekalbu apie pasistumdymus, menkus nugriuvimus, visko būna tarp vaikų, to nesureikšminu, ir bėgdami susidaudžia vienas į kitą, guzai išauga, bet kandžiojimas yra piktybinis elgesys (net nežinau kaip išsireikšti), kitam sukeliantis skausmą. Ir jei tai ne vienkartinis atvejis, tai reikia tuo susirūpinti, gal net iš tikro iš darželio paiimti.
Piktai nekalbėčiau, rimtai pakalbėčiau, tiesiog pasakyčiau, kad nenoriu, kad mano dukrą kandžiotų. Aš pasiemiau ją tikrai su dideliu socialiniu apleistumu, bet dėl muštynių, kitų skriaudimo, neturiu bėdų, ji daugiau tokia neklaužadukė, gal užsispyrusi, bet kitų ji neskriaudžia, paskiau, kad pyksiu ir bausiu jei mušis. Agresyvumo ji neturi visiškai.



Aš manau tikrai izoliuoti nereikia, ir darželis vaikui naudingas. Tik tu Gintezz, gal visdelto rimčiau pažiūrėk į visa tai. Jei tai liks ateityje, jis gali nepritapti ir mokykloje. Aš manau tavo vaikas aptariamas ir skundžiamas ne dėl to kad jis kitoks, o dėl jo netinkamo elgesio. Visada reikia pažiūrėti ir į kitą pusę. Pavyzdžiui jis augs, neklausys, bus išdykęs, agresyviai elgsis, parsidės paruošiamoji klasė, kitų vaikų tėvai norės, kad jų vaikai būtų ugdomi darželyje , (ten jiems jau visokios pamokėlės prasideda), o ne kariaujama su tavo vaiku , kuris trukdo susikaupti, dirbti. Ir jie bus teisūs. Pavyzdžiui mano sūnaus klasėje pernai buvo pašalintas vienas mokinys, kuris visiškai ignoravo mokytojus, neklausė, triukšmavo, nesimokė ir trukdė kitiems, tėvai pasakė taip, mes ne dėl to užrašem savo vaikus į stiprią gimnaziją, kad jie klausytų dvidešimt minučių pamokos, kol mokytojas prašo to mokinio išjungti mobilaus muzikėlę pamokų metu. Mes leidom juos mokintis, nes jie nori kažko siekti, jis neturi teisės visiems trukdyti. Buvo daug pasitaisymo laiko duota, bet viskas nesikeitė ir jį pašalino.
Aš tau tik draugiškai patariu, kaip sakoma iš savo patirties.

Tai kad rimtai aš žiūriu man atrodo, ir apie tą mokyklą jau seniai galvoju, nors dar liko 4 metai iki jos. Ir atostogų šiemet 9 savaites vietoj 4 pasistengiau paimti, kad tik daugiau pabūti su vaiku. Bet kai kurie dalykai (pvz. tam tikri sensorinės integracijos ypatumai, t.y. mūsų atveju visa eilė hipojautrumų) yra sąlygoti tam tikrų smegenų veiklos ypatumų, ir (bent jau kaip aiškina ergoterapeutai) nėra įmanoma jų pakeisti, yra tik įmanoma išmokyti vaikutį su jais gyventi ir pritapti visuomenėje. Bet tai neįvyksta akimirksniu.

Laba diena visoms,

na, kažkaip skaitau, kyla ir man minčių. Kiek išvadų padaryta po dviejų pusdienių. Juk vaikas tik perėjo į kitą grupę, pas kitą auklėtoją. Yra toks dalykas kaip adaptacinis periodas ir jokių vertinimų ar juo labiau neigiamų negalima daryti. Visi turi mokytis būti kartu: auklėtojos ir vaikai. Nuliūdino auklėtojos pozicija. Pati dešimtmetį dirbusi mokykloj, puikiai žinau, kaip nelengva su tokiais vaikučiais. Bet nesuprantu auklėtojos: negi ji nori, kad tvarką grupėje padarytų mama? Šiaip galiu, Ginte, pasakyti, kad nebuvo hiperaktyviuko, su kuriuo nesusikalbėtume, jei tėvai vaiku rūpinasi, domisi problemomis. Be bendradarbiavimo tarp tėvų ir pedagogų rezultato gal ir nebus. O kaip suprantu auklėtojai nereikia mamos bendradarbiavimo, ji jau žino, ką ir kaip turi daryti mama. Keista, kad apie vaiką mano žinanti geriau už jus, ypatingai keista. Tai tikrai rodo nenorą ieškoti sprendimų. Aš tikrai manau, bent iš savo patirties, kad mamos pagalbos čia reikės, visko auklėtoja viena nepadarys, bet Gintė tikrai nenusiteikusi visko palikti auklėtojai. Situacija kebloka, bet gal viskas susitvarkys.
O dėl kandžiojimosi. Suprantu, kad tai nieko gero, bet kiek girdžiu iš draugų, visų lopšelinukai pareina apkandžioti ir kitus apkandžioję, iš to labai greitai išaugama. Kažkaip į viską reikia žiūrėti: vaikai yra vaikai. Bet, žinoma, kalbėti, aiškinti ir pan. reikia. Tik neskubėkit iš to daryti išvadų vos ne visam gyvenimui.
Sėkmės, Ginte