Globos prasmę matau keliais atvejais: a) yra reali viltis, kad tėvai pasitaisys ir vaikas grįš į savo šeimą a) vaikas neįvaikinamas, bet lieka biologinėje šeimoje (pvz. augina teta, dėdė, etc.) c) vaiko tėvai laikinai negali juo rūpintis (pvz. atlieka bausmę, serga) d) vaikas jau paauglys ir niekas nebenori įvaikinti. Taigi globos esmė: paruošti vaiką šeimai.
Skaičiau, kad Europoje (nepamenu šalies) atrenkant globėjus įsitikinama, kad globėjai tikrai nenorės vaiko įvaikinti ir nenorės pasilikti vaiko visam laikui ir tik tada jiems leidžiama globoti.
Šiuo atveju didžiausią problemą matau VTAT'ų ir (greičiausia) įstatymų. Jokie vaikai neturi būti globojami po šešerius metus (nebent tai giminaičiai arba laukia kol tėvai išeis iš įkalinimo įstaigos). Vaikų dokumentai turi būti sutvarkomi ir paruošiami įvaikinimui. Ir tai VTAT'ų (įstatymų), o ne globėjų problema ar kaltė. Manau, kad didžioji dalis būtų įvaikinta (bent jau užsienyje).
Vis globėjų ir įtėvių įsipareigojimai vaikui yra ganėtinai skirtingi. Manau, kad būtų nesąžininga globėjus versti prisiimti įtėvių įsipareigojimus. Man susidaro įspūdis (iki galo nežinau, ar jis visiškai teisingas), kad užsienyje visiškai normaliai žiūrima į situaciją, jeigu globėjai nesutaria su vaiku ir keičiami globėjai. Iš to nedaroma tragedija, o laikoma, kad vaikui nepavyko adaptuotis ir gal jam geriau pavyks kitoje globėjų šeimoje. Nemanau, kad jei globėjai grąžino vaiką, jie jau buvo prasti globėjai. Tiesiog jie ne įtėviai, jų kitokios teisės ir kitokios pareigos.
