Globėjų plepėjimai

QUOTE(Šelma @ 2008 10 31, 15:30)

Pas mus, pradžioj kelis kartus susipykus vaikams irgi išgirdau tą "kam tu jį paėmei" Kalbėjomės. .....

<{POST_SNAPBACK}>

Maniau, kad esu viena tokia smulkmeniška. Klydau . Aš niekada nieko nepraleidžiu pro ausis. Kartais pasitaiko, kad man atrodo nesvarbu. Bet jeigu pasikartoja antrą kartą, sodinuos ir kalbu. Bet nuo to kalbėjimo kenčia mano gerklė Bet praleisti ir visai nekreipti dėmesio irgi negaliu.

Man tik nepatinka vienas dalykas ir nežinau kaip išspręsti. MB jaunėlis sūnus visada mano mažylei sako, kad tu esi įvaikinta. Ačiūdie, kolkas mano mažylė pilnai angliškai nesupranta tai kas jai sakoma. Tačiau net nežinau kaip atsakyti.

Kiek jam? Aš turbūt pasakyčiau dukrytei (juk neslepi, kad ji ne bio tau?), kad ji tokia įpatinga, kad iš milijono vaikų augančių be tėvelių išsirinkai ją ir kaip didelę paslaptį pakuždėčiau, kad pvz tavo brolis (na tas TB berniokas) tai dar nežinia ar ką sudomintu jei būtų jos vietoje buvęs Ta prasme jei jai skauda kai jos kanda tai padėčiau pasijust įpatingai ir aukščiau už jį

labutis,
neturiu ramybes ir noriu jusu patarimo,prasyciau...vyras vis nesiryzta,o as negaliu
miegoti kiekviena vakara guluosi su mintimis"kad noriu globoti mazyte mergyte!"
jei,kol kas negaliu pasiimti nuolatinei globai,tai laikinai globai man niekas negali
uzdrausti...o paskui maniskis apsipras.noriu jusu pasiklausti kaip susirasti ta maza
mergyte?ar turiu aplankyti kuo daugiau vaiku,kudikiu namu?nuo ko pradeti?
papasakokit kas nors kaip jus radot savo leliukus?as noreciau mergytes gal
nuo kokiu metuku iki 3.manau,kad pamacius vaikuti,tai gal ir neturi daug
reiksmes,bet juk noreciau ji veliau visada globoti ir kuo daugiau duoti meiles,kad
nebutu sirduteje tustumos...
patarkit kaip elgtis!?kurgi rasti savo mergyte?

mano dukrytė gyvena su manimi kaip su mama. Aš manau, kad ji taip galvoja. Ji žino tik tiek, kad mamytė buvo išvažiavusi toli, paskui atvažiavo ir ją pasiėmė. Tačiau ji žino, kas yra miško vaikai (kūdikių namai). Ir kad ten vaikai gyvena be mamų.

MB berniukui 8 metai. Jis kalba angliškai, o ji kolkas ne ir nelabai supranta. Tačiau jų žaidimams kalba netrukdo. Savaitgaliais jie lankosi ir išgirdau gal 2 ar 3 kartą jai sakant, kad tu esi įvaikinta. Kad tai motinos įtaka, aišku kaip diena. Nes ji tai pasakė berniukams, kad Mažylė yra įvaikinta. Išties čia žmonės labai atviri ir vieni apie kitus žino daug daugiau, nei pats apie save. Turiu sugalvojus, bet nežinau ar bus veiksminga. Parašysiu į až.

Papildyta:

tokiam žingsniui turi ryžtis ir vyras. Tai būtų geriausia, ką galėčiau pasakyti.

o kodėl tu jai pati nesakai tiesos? Ar aš ko nors nesupratau? Tavo labai šauni mažylė, kam jai tas kompleksas? Šiek tiek pritariu Šelmai (tik gal pakylėjimo - pastebėjimo būdą kiek pakoreguočiau), bet aš irgi sakiau (o ir nemelavau, nes taip manau) kad Dievas viena atima, kita duoda. Jei kažko neturi - kitko esi gavęs dvigubai. Tarkim, talento, gabumų, dar kažko. Mano vaikis gal ir pasitiki savim, kad komplekso neįmušiau... Juk slepiami tik blogi dalykai. Ir bijoma apie juos kalbėti...

ar 4 metų vaikui sakyti, kad tu turi kitą mamą? Ji nelabai supras. Dar per anksti. Nelabai supratau apie kokį kompleksą tu kalbi?

Tą, kurį sukels žinojimas, jog tu kažką negero nuo jos slepi. Juk jei paslaptis - reikšia kažkas bloga. Ar tu manai, kad vaikai nejaučia? Mano keturių metų sūnus jau aiškiai žinojo, kad aš jo nepagimdžiau. Net ir anksčiau, tik atitinkamai, pagal amžių. Aš jam pasakodavau apie gamtos įvairovę, kad gegutės atiduoda savo vaikelius kitoms paukštelėms auginti ir čia nieko bloga. Gal jos serga. Bet kitos paukštelės labai džiaugiasi tais paukščiukais...

Na, nuklįdau. Pokalbius sunku aprašyti, bet jie pas mus būdavo kasdienybė... Kad mes visi skirtingi - vieno akys rudos ,kito mėlynos, vienas tamsiaplaukis, kitas šviesiaplaukis... Kad mano vyras man joks ne giminė, o aš jį nepaprastai myliu ir jis mane. Ir, kad jis bums nebiologinis giminė, bet didžiausias turtas, koks tik gali būti. Ir nėra didelio skirtumo - kaip žmonės susitinka, jei Dievulis nutaria juos sujungti...

Na, o kada tu galvoji pasakyti dukrai tiesą?

Baikit jūs vieną kartą su savo eksperimentais, čia ne jums vienai taikau, vyras apsipras, bla bla bla, o jei neapsipras, o kaip jūs isivaizduojate tą laikotarpį kol apsipras, kiek jis truks, kaip jis atrodys vaikui, kaip jums. Esu įsitikinusi, kad abu šeimos nariai turi norėti globoti, gali būti toks variantas, kad vyras nertykšta džiaugsmu, bet ir nėra nusiteikęs priešišikai iš esmės globai. Tada sutinku. Apsipras, nes pati globa jam nėra priešišika.
Tačiau imti vaiką į namus, kur vieno iš tėvų nėra laukiams, nu nesamonė. Niekada neišdrysčiau taip daryt.

va būtent aš irgi nežinau kada ir kaip tą sakyti, neslepiu, bet mano dukra nepriima tokios informacijos, ji apie kitą mamą nenori net galvoti, aš bandau sakyti švelniai, kad yra ir kita mamytė, sulaukiu didelio priešiškumo tokiai informacijai, jaučiuosi lyg griaunu vaiko saugų pasaulį kuriame ji dabar gyvena. Jai pasakiau, kad negimdžiau jos, kad ji iš mano širdelės, tai jai ir gerai tas, bet tai vistiek jos supratimu yra gimdymas, ir tik aš jos mama. Visada nuo pat pirmos minutės jaučiau jos didžiulį prisirišimą prie manęs, ji tiesiog įsikibo į mane ir viskas, kvepuot negali be manęs, kartais tas mane gasdina. Aš kartais sakau, gal tave norės tokia teta pamatyt (na klausiu jei sakykim mama norėtų pamatyt, kadangi ji mamos kitos nesuvokia, tai sakau teta) pakalbėt, reakcija tokia, aš nenoriu, neisiu, sakau na gal saldainiais pavaišins, sako nenoriu (o smaližė didžiausia) man pilvą skauda nuo jų, aš pasakysiu, kad mama man nupirks, sakau tai kad pilvą tau skauda, nuo tavo pirktų neskauda. Va kaip ji išmasto.
Papildyta:

Kai parsivežiau dukrą , tai ji tikrai beveik nieko neturėjo, na kelis rūbelius, buvo vasara, atėjo ruduo, pirkau viską patatynę, žaislus, batus, daug rūbų reikėjo, nes į daželį ėjo, tai tikrai kasdien beveik kažką nupirkau, sūnus buvo pastebėjęs , kad tik jai perku, tada atidarydavau jo spintą ir paklausdavau , kas daugiau turi ji ar jis, persvara buvo jo, paskui susilygino, todėl jis kažkaip jau labai ypatingai neregavo į tą pirkimą, jei gaudavau pastabą , juokais pasakydavau, gerai pasitaisysiu, rytoj du sijonus nupirksiu, vienas sesei, kitas tau, sakydavo, man nereikia, tai nezysk, jei nereikia sakiau. Ir dar pačioje pradžioje pasisodinau ir jam paaiškinau, kad yra sesė ar nėra, jis daugiau rūbų, daiktų, žaislų ir visko kito, neturės, tiek kiek jam priklauso mūsų nuomone. Sesės buvimas nieko nekeičia. Jei aš kažko neperku, tai ne todėl, kad yra sesė ar nėra, bet todėl, kad mes su tėčiu taip galvojam. Ir kažkaip nebuvo nesusipratimų.
Dėl to ,,nekenčiu,,. Galiu klysti, bet turit 4 vaikus, visi dar nedidukai, visi nori dėmesio, ir savaitgalinė globa manau juos apsunkina tuo, kad kaip bebūtų , bet jie gauna mažiau dėmesio savaitgalį, nes didesnis dėmesys skiriamas ,,viešniai,,. Taip yra su savaitgaline globa. Ir iš jūsų vaikų pusės atrodo,kad vėl savaitgalis, vėl viešnia, vėl su ja reikia gražiai elgtis, vėl mama ,,kažką,, nupirks jai, ir tai vaiko akimis yra ,,kažkoks,, iš jo atėmimas. Atimama kartu ir mama, jos dėmesys, jos žvilgsnis, jos rankos, ir t.t. Man savaitgalinė globa nepriimtina, kadangi turiu patirties. Vaikai , kad ir kaip norint, netaps artimi, nes savaitgaliais neįmanoma įsilieti į šeimą pilnai, negali tapti jos nariu, negali atsirasti broliški jausmai vaikams, nes jie jaučia tą laikinumą-praeis kelios dienos ir tas vaikas bus išvežtas. Gal ir klystu , bet man taip atrodo.

Mano vaikas vieno amžiaus, kaip ir tavo mergaitė, net tą patį mėnesį gimę Ir jis daug dalykų jau supranta. Pvz. jis žino, kad aš jo negimdžiau, žino, kad jį pagimdė kita teta (mes taip pat sakome, kad teta, nes jis dar nesuprastų, jei aiškintum apie kitą mamą) ir t.t. Ir šiaip nieko jam aiškinti nereikėjo, viską jis sužinojo per laiką, per savo patirtį, paprasčiausiai mes sąžiningai ir teisingai bei jam suprantamai atsakydavome į jo klausimus. Vaikams nereikia nieko aiškinti, tik reikia jiems nemeluoti ir neslėpti tiesos, kai jis pats tuo domisis. Pvz. na ir tegu tas vyro vaikas sako, kad ji įvaikinta, ateis laikas ji pas tave paklaus, ką tai reiškia, va ir turi būti pasiruošuti, jai suprantamai paaiškinti. Nes geriau tegu ji viską sužino iš tavęs, negu, kad tu jai nieko nesakysi, o ji iš aplinkinių rinks visokius gandus ir nuotrupai, paskui pati susikurs nebūtų istorijų, o tai ir būtų kompleksai, kad ji yra kažkuo kitokia, negu kiti. Be to, manau, kad galbūt nelabai teisingai leidi mergaitei galvoti, kad tu buvai išvažiavusi, o paskui atėjai jos pasiimti. Manau, kad jos atsiradimo ir buvimo vaikų namuose istorija turėtų būti teisingesnė. Na nežinau, bent jau man taip atrodo.

Mes irgi labai panašiai elgdavomės . Nereikia drąstiškų sprendimų, esu prie visokius pasisodinimus ir išaiškinimus. Mane pačiai tokie pasisodinimai sukeltų įtampą... Jau ir lauk tada kažkokio griaustinio iš giedro dangaus... Koks čia griaustinis - auginti ir mylėti vaiką? Kokia čia paslaptis? Vakar, kaip tyčia, pavežėjau kolegę namo. Pasirodo, ji nežinojo, kad mano sūnus įvaikintas. Ji tik žinojo, kad dukra ne biologinė. Važiuojam, kalbam apie vaikus, o ji ir sako: "nu, bet savas kraujas yra savas?" Nu, kaip aš tylėsiu? Tai būtų įžeidimas mano vaiko atžvilgiu... Aš jai sakau: "na, tu čia ir pasakei... Mano sūnus įvaikintas". Aišku, net atjaučiau ją dėl nepatogumo, nors iš tiesų aš visiškai neturiu negatyvo... Na, ji taip mano, taip jaučia. Jai neteko pajusti kitaip. Man teko didelė laimė mylėti ne biologinį vaiką. Na, ji po to man pasakė daug gražių dalykų ir, kadangi, apskritai apie mane yra, matyt, geros nuomonės, pažįsta mano sūnų - tai jai buvo teigiama patirtis.

Neslepiu nuo nieko, nerėkiu kiekvienam. Visuomenėj yra dar labai gaji "kitokio" samprata. Stengiuosi neformuoti jos aplink save, nesudaryti vaikui šiltnamio sąlygų, bet ir netraumuoti jo. Jei slėpčiau - o mokytojai mokykloje kuždėtųsi, galbūt, gailėtų ar kaip kitaip vertintų - argi tai jam į naudą? Paslaptis pati savaime turi kažkokį negatyvą, kažkokią baimę, gal gėdą...

Mano sūnus irgi nelabai gilindavosi, nelabai klausdavo. Bet jei jis sakydavo teiginį, kuris buvo neteisingas, aš jį pataisydavau. Ramiai, neskirdama bereikalingo dėmesio. Gal keturių metų pasakė: "nu, kai tu, mamyte, mane pagimdei.... " aš pertariau jį pataisydama: "aš tavęs nepagimdžiau, sūneli". Jis: "o kas tada mane pagimdė?" Aš: "moteris". Jis: "aaa". Tiek ir tereikėjo.

Po kurio laiko ėjo kažkokia laida apie įvaikinimą. Pačios įvaikinimo sąvokos mes kažkaip irgi nekišom jam panosėn, bet neslėpėm. Tačiau, matyt, jis jos sau netaikė. Jis manęs paklausė kas tai yra įvaikintas. Aš jam ramiai paaiškinau - gal vėl ala gegutės, nebepamenu - ir pasakiau, kad jis irgi įvaikintas. Na, jis nustebo, susidomėjo, bet labai trumpam. Didelio įspūdžio tai jam nepadarė. Tiesiog buvo dėkingas amžius. PO poros metų jau, manau, būtų reagavęs kitaip...

Aš irgi manau, kad mažučiui tokia žinia bus tik naujiena, o augesniam paslaptis, tėvų išdavystė Laureta gal pradėk pasakomis apie tai kalbėti (maždaug ar nori aš tau papasakosiu kaip pirmą kartą tave pamačiau Tokią mažutę, gražutę ir kaip gryžusi namo visą laiką apie tave galvojau...), nes jei dabar nerandi progos tai bus tik sunkiau ateityje.Arba pasakyti lyg naujieną apie kaimyne-draugę-klasiokę, kad ji įsivaikino mažą mergytę ir eina iš proto dėl jos O tada jau bus proga ir užsiminti, kad ne visus vaikus pagimdė ta mama kuri augina.
Pokalbiau apie TAI manau prilygsta pokalbiams apie seksą, apie vaiko atėjimą šiam pasauliui, keturmečiui daug lengviau pasakyti (tiek kiek klausia) kaip tai vyksta nei 10 metų smalsučiui

Na, merginos, ir išrituliojot. Kitaip sakant iš musės padarėte dramblį.

Pirmiausia ne vyras, o MB sūnus angliškai jai sako apie įvaikinimą. Tai, kad ji įvaikinta visi aplinkiniai žino, kam reikia ir kam nereikia.

*saulė* mūsų vaikučiai vienodo amžiaus, bet ne viendo mastymo. Mano vyresnėlė buvo kur kas gudresnė nei ši mažylė. Bet ji daug daugiau šunybių prikrečia nei mano vyresnėlė, būdama maža. Ji guvi ir labai imli. Tačiau labai jautri.

Mes visai neseniai atsikratėme žodelio ''tik manęs nepalik''.

Aš neslėpsiu nuo jos. Nematau tikslo. Tačiau šiandien mudviem kalbėtis apie tai dar per anksti. Man artimiau buvo Dar pasakyti žodžiai apie tetą, tačiau moters, kuri pagimdė, su mažyle kalbėdama tikrai nevadinsiu.