Pas mus, pradžioj kelis kartus susipykus vaikams irgi išgirdau tą "kam tu jį paėmei" Kalbėjomės. Kuo jūs kitokie nei jis. Sakė čia mūsų namai, mūsų mama ir panašiai. Tada nuleidau ant žemės, kad nei dėl vieno šito dalyko nėra jų nuopelnas ir, kad ne nuo vaikų, o nuo tėvų priklauso ar jie turi šeimą ir ar jie turi namus. Griežtai pasakiau, kad jie gali galvoti tą "kam jis paėmėm" bet garsiai neturi teisės sakyti, kaip ir aš labai supykus nerėžiu-kokio velnio aš jus gimdžiau, kaip ir mokytoja mokykloje nezyzia, jog gailisi, kad esat jos klasėje

Maždaug siusk kiek nori, bet neturi teisės įžeidinėt

Bet tai nebuvo didelis pasipriešinimas, bio irgi susirieję vienas kitu skundžiasi-nereikėjo tau jo gimdyt
fasstum kalbėk, daug ir nepraleisk mažų konfliktėlių pro ausis.Jei tai nėra jų nusistatymas prieš mažiukę, o tik būdas supykus ją iskaudinti tai viskas su laiku isispręs. Gal galima sužaisti gailesčiu, pasakyti sutirštinus spalvas kaip ji-tokia maža niekam nereikalinga ir, kad jūsų šeima vienintelė užuovėja jai šiame pasaulyje

Kai maniškiai parazitauja (ne vien dėl globotinio, bet kokioj situacijoje) man padeda pokalbis akis į akį ir vaiko įtaisymas į to kuris jam trugdo gyvent situacija. Taip išmokome ir benamius prie konteinerių suprasti (su chebrą pagavau juos ujant) ir toleruoti šalia sodybos gyvenantį kaimyną su proto negalia iš kurio juokėsi. Staigiai pasisodinau ir papasakojau, koks būtų jų gyvenimas to nelaimingo žmogaus vietoje, nes iš esmes juk mažai kas nuo tavęs priklauso kai esi tokioje situacijoje.
Manau turėtu padėti jei papasakosi berniokams kaip jie gyventų be šeimos vaikų namuose, kaip niekam nerupėtu, o ištikus stebūklui ir atsiradus žmonėms kurie gali visa tai pekeisti viskas baigtusi, nes vienam tos šeimos berniukui bus gaila kelių litų knygutei (kuria pirmą kartą gautum dovanų) ar mamos kelių vakare žiūrint tv.....
Šaunuoliai jūs, sėkmės dideliausios