Globėjų plepėjimai

Cha, su maniške lygiai toks pats dialogas vykdavo kai jai maždaug tiek pat metų buvo, nors ji visą laiką žinojo, kad yra įvaikinta.

Laureta, kiek taviškei buvo metų, kai ją pasiėmei? Mano mergytei buvo beveik ketveri, ji apie įvaikinimą puikiai viską suprato (net tai, kad jos pavardė bus pakeista - aš kaip tik galvojau kaip jai tą pasakyti ir kokia galėtų būti jos reakcija, o ji manęs ėmė ir paklausė kokia bus jos naujoji pavardė). Ir dabar jai dar išlenda visokie prisiminimai kaip ją iš motinos atėmė, kaip į globos namus vežė, nors tuomet jai buvo kažkur dveji metukai. Tik kažkada ji man lūdnai pasakė: "Aš nebeprisimenu mamos veido". Žinokit, vos susitvardžiau neapsibliovus. Ir jos biologinę mamą mes vadiname "mama" (aš esu "mamytė") arba vardu. Gal ir keista, bet jos biologinei mamai aš nejaučiu jokių neigiamų jausmų, o kartais man pasidaro jos gaila (ypač per visokias šventes), kad nemato kaip auga jos vaikas, kaip jai puikiai sekasi mokykloje, kokia ji yra šauni.

Turiu mamytėms, kurių vaikai jau eina į mokyklą, klausimą: ar jūsų vaikų klasiokai žino apie įvaikinimą? Jei žino - kaip jie reaguoja? Mano mergaitė apie įvaikinimą dar neprasitarė (darželį mes lankėme visai kitame rajone, tad mokykloje darželio draugų nėra). Nenoriu jos prašyti apie tai nepasakoti ir taip galbūt įvaryti kompleksą dėl įvaikinimo, tačiau nenorėčiau (jos pačios labui), kad mokykloje žinotų.

Į kūdikių namus ji pateko būdama 8 mėn. Pas mane į namus atkeliavo beveik 3 metų. Kūdikių namuose ji buvo lankoma labai retai, o jeigu ir ateidavo, ji neidavo pas juos. Slėpdavosi už kūdikių namų darbuotojų. Ji savo bio pavardės neprisimena.

Pamenu, gal porą kartų sakiau, kad važiuosime pas tetą susipažinti, kad važiuosime pas miško vaikus. Ji net pravirko, sakė nenori pas tetą, nenori pas miško vaikus, nori būti su mamyte. Tai daugiau aš temos tos ir neliečiau.

Man dėl įvaikinimo čia yra kur kas paprasčiau. Daug įsivaikinę ir neslepia nuo to. Pasakoja labai noriai. Tačiau LT vis dar yra ne koks požiūris į tai. Labai liūdna.

Mane abi dukros vadina mamyte. O kai kalbamės apie vyresnėlės tėvą, jį vadiname vardu. Manau kad vardu vadinsime ir mažylės motiną.

O jam iš viso nebūtina buvo žinoti. Jis akivaizdžiai nepasiruošęs priimti tokią informaciją.

Kursuose buvo kalbama kad pasakyti, kaip pasakyti Atlikinėjome užduotį - kūrėme pasakas skirtas 3-4 metukų vaikams. Jeigu nori - galiu atsiųsti - padariau kelių paveiksliukų komiksą apie stirniuką, galima nuspalvoti paveiksliukus ir perskaityti pasaką.

tai kad MB pasakė savo ex, o ta savo vaikams. Vyresnėlis nieko nesako, tas jaunėlis visur liežuvį kiša. Bet tikrai ne iš blogos valios. Kaip aš pati sakau, nežino kaip man įkasti, tik amerikietė nepažįsta manės...


išsiųsk, pasidomėsiu, pasiskaitinėsiu. Ir pasakysiu savo nuomonę.

Na, tiesiog analogiškai. Šiaip aš vengiu forume rašyti: "pritariu, pritariu", mojuoti vienišais veidukais, nes man tada yra jausmas, kad tiesiog neturi ką pasakyti, tik karksi pritariamai. Bet taip būna aštresnėse forumo temose, vadinamam negatyve. Čia man norisi pasakyti - pritariu, manau taip pat, ir mano vaikas pats geriausias - kaip ir visų mūsų su jumis na, tiesiog norisi, nes daugelis jūsų man artimos ir mielos, tarsi seniai pažįstami žmonės . Auginti ir mylėti ne biologinį vaiką visa širdimi - didelė dovana.

Pippi, paskaičiusi susigraudinau... Ai, kai kalbama apie vaikus ir dar kai mama spinduliuoja tokią nesavanaudišką šilumą savo vaikui, net jo biologinei mamai - suskystėju Aš šiemet apskritai dvasinę golgotą ėjau... daug ką permąsčiau, išjaučiau. Iš tiesų, tos moterys nuskriaudė pačios save. Nuskriaustą žmogų atjaučiu, net jei jis pats nuskriaudė save... Na, gal jam protas pasimaišė, ar į priklausomybę įklimpo - ir nuslydo žemyn. Neteisk ir nebūsi teisiamas.



Su mano sūnum labai įdomus reiškinys vyksta. Mes nieko neslepiam, bet jam niekas nieko neužsimena. Ir tai yra vaikų tarpe. Pernai vienas berniukas jo paklausė ar jis yra įvaikintas, bet, kiek supratau, tai įvyko žaidžiant ar kažką veikiant - klausimas liko "nepastebėtas". Manau, kad sūnus taip norėjo. Stebiu, kad jam nėra labai malonu, kad jo situacija yra būtent tokia, bet jis nesureikšmina.
Klasėje jis turi daug draugų, daug ką lanko, mes bendraujame su daugeliu jo draugų tėvų.

Apie darželį ir pasakojimą apie save... Sūnus gal šiek tiek yra toks suaugęs vaikas. Kaip ir mes nematom reikalo visiems pasakoti apie save, taip ir jis nematė. Manau, kad su svetimais žmonėmis jis niekada nekalba apie mus blogai: na, tarkim, mama supyko, apšaukė ir pan... O maži vaikai dažniausiai kloja viską kas ant liežuviuko . Jis niekada nėra kartojęs kur nors išgirstų keiksmažodžių. Tiesiog jis toks yra.
Aš atsimenu, kad jo klausiau kaip jis mano, ar reikėtų darželyje sakyti vaikams apie įvaikinimą. Neatsimenu, ką jis tada atsakė. Aš nemanau, kad jis kompleksuoja, bet jis labai tapatinasi su mumis, tarkim, noriai važiuoja ant senelio ir prosenelių kapų, kurių nėra matęs, skaito užrašus ir kalba apie plačią mūsų giminę. Jis puikiai viską žino, bet taip jaučia. Įžvelgiu tame tam tikrą tiesos neigimą , bet prievarta jam irgi nieko negaliu brukti. Primenu, kad tai ne biologiniai jo giminės. Jis atsako: "žinau". Ir toliau analizuoja gimimo, mirimo datas ir kiek kam tada buvo metų, ir kada mes susituokėm, ir po kiek metų gimė jis...

Pippi, manau, kad tu pati puikiai rasi sprendimą. Daryk, kaip širdis sako ir viskas bus gerai. Matai ir myli savo vaiką, pajusi kas jai gerai, o kas gali pakenkti. Ir dar bus taip, kaip ji norės. Ir dar kaip aplinkybės klostysis. Jei vaikas labai laikys viduje - nėra gerai. Bet tu gali ir nežinoti... Jei atvirai visiems rėš - irgi naujoj aplinkoj gali susilaukti visokių reakcijų. Tačiau vis tik aš manau vienareikšmiškai - paslaptis sukuria bereikalingą susidomėjimą. Žaviuosi kompleksų neturinčiaisiais. O mes galime padėti vaikams jų neužsiauginti.

Šiaip jau aš pati kai visiškai išsilaisvinau nuo bet kokių dviprasmybių - pajutau savyje kažkokią harmoniją. Todėl nesudarau dviprasmiškų situacijų, nenutyliu tarsi slėpdama. Gal todėl nėra ir didelio susidomėjimo nei mumis, nei mūsų vaikais. Iš aplinkinių jaučiu tik pozityvą

Nu ir prirašiau....

Mes su sūneliu dažnai žiūrime įvairias nuotraukas, ir nemažai jų yra iš tų laikų, kai jį lankiau kūdikių namuose prieš parsivežant namo. Bet kol kas jos nesukelia jam jokios reakcijos - pakomentuoja tik apie tai, ką jis veikia ar ką turi rankose, bet nekyla klausimų, kur jis čia buvo ar juo labiau kodėl jis ten buvo. Kol kas niekad neklausė ir kodėl jis neturi tėvelio, nors šiaip juk mato, kad ir darželyje, ir knygutėse vaikai dažnai turi tėvelį ir mamytę. Matyt dar neatėjo laikas tokiems palyginimams ir pamąstymams, ir jam natūralu viskas, kaip yra. Nemanau, kad verta užbėginėti įvykiams už akių ir ką nors jam aiškinti dabar, kol nesupranta ir nesidomi, nes paskui tik kaip nors juokingai kartoja. Kartą pamačius žurnale besilaukiančios moters nuotrauką pabandžiau pasakyti, kad pas ją pilvelyje gyvena lėliukas, tai kitą dieną jis klausinėjo, ar ir pas jį pilvelyje gyvena lėliukas

į kaimą seneliui?
mailo reikia

Susukai mažiui galvelę. Ale oi, kaip linksmi tie jų išmąstymai

Varusiote, ačiū, gavau. Perskaičius, šyptelėjau. Mano tai nepriimtina.

Kodėl?

Žaliame gražiame miške, po svyruokliais berželiais, tarp žydinčių gėlių, gimė maža stirnytė, vardu Murzė. Ji lakstė po miškelį, dūko su kitais žvėreliais, maudėsi upelyje, skainiojo lapelius, vaikėsi drugelius ir netgi vėją mėgino pasivyti.

Vieną dieną, kai Murzė lakstė su savo geriausiu draugu Zuikiu Puikiu, Mama............ dingo... Murzytei buvo labai liūdna, ašaros riedėjo kaip pupos, ji verkė ir verkė, ir draugai nebegalėjo jos nuraminti.

Miško žvėrys nebežinojo ko griebtis, Murzytės nebedžiugino gardūs lapeliai, ji nebenorėjo žaisti su savo geriausiu draugu Zuikiu Puikiu... visiems buvo labai liūdna. Tada miško žvėrys nusprendė kreiptis į Minervą – pačią seniausią ir
išmintingiausią miško pelėdą.

Pelėda Minerva pamąstė, pamąstė ir nusprendė „taip negerai, Murzė negali augti be mamos, reikia jai surasti kitą mamą“. Kaip tarė, taip ir padarė, Minerva seniai žinojo, kad miške yra kita mama stirna, tad visi nuskubėjo pas ją. „Mama stirna, ar negalėtumei priglausti Murzytės? Mama stirna sutiko, ir Murzytė iškart nubėgo pas naują mamą ir vėl galėjo džiaugtis ir skaniais lapeliais, ir savo draugais, nes ji vėl turėjo mamą.

Aš nežinau ir negaliu teigti, kaip tai priimtų tokią pasakėlę kiti vaikai. Bet mano mažylei ji visai netinka.