Globėjų plepėjimai

#325
QUOTE(sri lanka @ 2008 11 06, 14:40)
labas,
as norejau jusu pasiklausti apie laikina globa...
mano vyras  ne pries globa,net pazymas rinko...,bet viena karta pasake:
"o jei as nesugebesiu to vaikelio myleti?!".taip ir apsalau...
nezinau kaip elgtis,jokiu ekspermentu cia nera,bet juk kitos seimos
pasiima laikinai globai.del to ir klausiau patarimo...kur ir kaip susirasti vaikeli.

Arba neaiškiai yra pasakoma, arba aš čia nesuprantu kažko. Ar jūs tikrai norite laikinos globos?Nes laikina globa,tai tas laikinumas ne nuo jūsų priklauso, kad va praėjo kažkoks laikas, pritapo nepritapo, norit, nenorit, tai galima ir atsisakyti vaiko , laikina globa kai trumpai vaikas gyvena pas globėjus, kai jie tik tarpinė stotelė nukreipiant vaiką pas nuolatinius globėjus arba į vaikų namus, arba į biologinę šeimą atgal.
Dažnai norintys globoti nuolatinai niekaip neišsisuka be laikinos globos, nes tik taip vaiką galima pasiimti į namus, kol tvarkomi dokumentai nuolatinei (mano atveju tvarko jau treti metai verysad.gif ) globai, tačiau norėti vien laikinos globos manau drąsus sprendimas. Mano dukrą laikinosios globos teisėmis globojo tris mėn. tačiau ta moteris ir norėjo tik laikinos, greičiau ji darė paslaugą vaikui ir VTAT, kad vaikas nepakliūtų į vaikų namus, nes visi žino,kad pakliuvę jie ten užsibūna ilgiau nei reikėtų. Laikina globa-tai pastovi vaikų kaita.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Dar: 06 lapkričio 2008 - 16:02
#326
Na jeigu kalbėti apie JAV, tai ten yra pavadinčiau bendruomenių kultūra. Kurios pas mus nėra. Todėl klausimas kodėl ten reikėjo pasakyti, čia, Lietuvoje nelabai turi prasmės.
Tai ne gėrio ar blogio, o kitokio požiūrio į šeimą, bendruomenę klausimas.
Atsakyti
#327
QUOTE(Ute @ 2008 11 06, 15:59)
Na jeigu kalbėti apie JAV, tai ten yra pavadinčiau bendruomenių kultūra. Kurios pas mus nėra. Todėl klausimas kodėl ten reikėjo pasakyti, čia, Lietuvoje nelabai turi prasmės.
Tai ne gėrio ar blogio, o kitokio požiūrio į šeimą, bendruomenę klausimas.

Šiaip ir rašiau, kad čia pamąstymas, o ne klausimas. Esu gyvenus JAV, nepasakyčiau, kad asmeninis gyvenimas afišuojamas labiau, nei pas mus.
Atsakyti
#328
Asmeninis gyvenimas neafišuojamas. Tai tiesa. Bet kad liežuvio nelaiko niekas tai faktas kaip blynas. Tik žmonės spėja vienokiu ar kitokiu atveju. Aš susirgau. Visa jo giminė (seserys, motina) žino. biggrin.gif Iš pradžių labai ėmiau į širdį, kaip vakarėliuose pristatomos mano dukros: viena mano, kita įvaikinta. Tačiau niekas neklausinėja kas ir kaip. Asmeniškai manęs. Tik vienam savo draugui MB yra prasitaręs kad ji turi bio motiną... Na tuomet pratrūkau... bash.gif
Bet toks atvirumas man asmeniškai eina į naudą. Įsitikinau vėliau. Aš sužinau daug daugiau apie kitus. Tad man lengviau.
Kaip manimi LT domėjosi aplinkiniai, tai čia lygiai tas pats. Tačiau skirtumas tas, kad niekas nepašiepia. Gal skirtumas yra tame, kad aš gyvenu pietinėje Amerikos dalyje, o ne šiaurinėje. Kur žmonės kitokie. Bendravimu.
Aš manau tai, kad atvirai kalbama, rašoma apie įvaikinimą, nėra blogai. Nuėjom į baldų parduotuvę baldų pirkti. O savininkas tiesiai šviesiai sako, mes įsivaikinę. Vaikas amerikietis. blink.gif
net mastau, ar nebūtų lengviau LT kad būtų kalbama apie įvaikinimą daugiau bet be pašaipų. Čia kai pasakoma kad įsivaikinai, sako sveikinimus. LT... (nesakysiu pačios žinot).
Atsakyti
#329
QUOTE(Pippi @ 2008 11 06, 09:50)
Oi, GinteZZ, koks šis klausimas yra dabar mums aktualus! Nebeišmanau ko griebtis, ką paskaitinėti ar panašiai (kažkada pernai Įvaikinimo tarnybos moterys sakė, kad ketina tokioms vienišoms mamytėms surengti paskaitėlę-pasikalbėjimą šia tema, klausė ar būtų įdomu. Atsakiau, kad būtų įdomu ir labai reikalinga, bet kažkodėl tai paskaitėlės taip ir nebuvo). Aš matau, kad jai dėl to skauda - ji ant manęs nepyksta, nepriekaištauja, kai sako "aš taip norėčiau turėti tėvelį", bet matau, kad jai skauda. O aš, durnė, tokia kalta jaučiuosi - juk jos visi kiti broliai ir seserys pateko į pilnas šeimas.

Paskaita tikrai būtų įdomu, gal vertėtų kada nors įvaikinimo tarnybos moterų užklausti apie tokią galimybę? Gal tai suteiktų naujų idėjų kaip surasti geriausiai tinkatį paaiškinimą, nors žinoma, jis labai individualus priklausomai nuo mūsų pačių bei mūsų vaikų.
Nors (gal dabar ir nusišnekėsiu), nesu tikra, ar to paaiškinimo tikslas turėtų būti iš viso panaikinti skausmą. Juk to skausmo šaknys yra tam tikrų gerų ir teisingų dalykų ilgesys (o juk gera ir teisinga, kai vaikas turi mylintį tėvelį). Gal paaiškinimas turi tiesiog suteikti tam skausmui "teisingą" formą, paversti jį tiesiog ilgesiu ir išmokyti vaiką gyventi su tuo ilgesiu, nesijaučiant nuskriaustu ar nelamingesniu už kitus. Kažkada ateityje tas ilgesys (jei dabar bus išgyvenamas kaip šviesi svajonė, o ne kaip kažkieno kaltė) susipins su noru turėti darnią savo šeimą ir galbūt gali pagelbėti ją sukurti. Kažkada mąsčiau, jog savo berniukui (aišku jau būnant tam tikro amžiaus) galėsiu paaiškinti, kad deja taip jau yra, kad ne nuo jo priklausė, ar jis pats auga su tėveliu, bet kad beveik vien nuo jo priklausys, ar jo vaikučiai augs su tėveliu. aišku nesu tikra, ar tokio "svajonės perkėlimo" į ateitį ir į kitą kartą neiškritikuotų psichologai. todėl kaip ir sakiau, paskaita būtų įdomu smile.gif


Atsakyti
#330
Mano viena pažystama visai netikėtai išsprendė tėvo buvimi klausimą. Išleido vaiką į karate treniruotes o ten berniukas tiesiog apsvaigo nuo trenerio jis tiesiog rado vyro etaloną ir dabar vis lygiuojasi į jį.
Taip pat esu skaičiusi psichologų patarimmus kad tėvą kompencuoti berniukams būtina tai gali būti senelis (na aišku jei jis dar formoj) sesers vyras treneris .
Atsakyti
#331
QUOTE(ZAIKA2 @ 2008 11 06, 20:08)
Mano viena pažystama visai netikėtai išsprendė tėvo buvimi klausimą. Išleido vaiką į karate treniruotes o ten berniukas tiesiog apsvaigo nuo trenerio jis tiesiog rado vyro etaloną ir dabar vis lygiuojasi į jį.
Taip pat esu skaičiusi psichologų patarimmus kad tėvą kompencuoti berniukams būtina tai gali būti senelis (na aišku jei jis dar formoj) sesers vyras treneris .


Sutinku, kad tie dalykai būtini, nors tam tikra prasme jie gali ir "paaštrinti" situaciją - pvz. jei tas vyro etalonas pvz. turi savo vaikų, tai vaikui gali kilti pavydas, kad štai tie vaikučiai tai šitą vyrą gali matyti ir apkabinti kasdien, o aš negaliu ir t.t. Bet vėlgi manau, kad pasukus tai "teisinga" linkme, emocijos ir rezultatai turėtų būti teigiami, t.y. džiaugsmas, kad kažkas yra šiame pasaulyje nuostabaus turėtų imti viršų prieš liūdesį, kad tas "nuostabaus" nėra visiškai "mano" ir pasiekiamas visą laiką.
Atsakyti
#332
Šimtai vaikų turi tėvus kurie gyvena su kitomis šeimomis . Manau kad jiems yra sunkiau net turi dabar dalintis tuo kas jiems priklausė vieniems o dabar manau kad pavydui mažiau galimybių nes tai jų vizija ir siekiamybė. Žinai katais geriau turėti kažką iš šono ir jį gerbti bei į jį lygiuotis nei turėti realiai bet dalintis su kažkuo (tėvų skyrybų atveju kai vaikai skiriantis jau būnma pakankamai dideli)
Atsakyti
#333
QUOTE(laureta @ 2008 11 06, 16:29)
net mastau, ar nebūtų lengviau LT kad būtų kalbama apie įvaikinimą daugiau bet be pašaipų. Čia kai pasakoma kad įsivaikinai, sako sveikinimus. LT... (nesakysiu pačios žinot).

O Lietuvoj aš sulaukiu labai teigiamos reakcijos. Dažnai nustemba, vis tik pas mus nėra gilių įvaikinimo tradicijų. Dažniausiai pasako, kokie mes šaunuoliai, drąsūs ir pan. Kai giria mane, aš visada giriu savo vaiką. Bet niekur, net giliame Lietuvos kaime, nesulaukiau klausimų į veidą, pašaipų ar pan... Aš paprastai nelabai galiu suprasti, koks jau čia baubas toj Lietuvoj, o jau kitur tai kažkas labai gero. Ir žmonės labai jau geri, ir jau labai geranoriški.. Ar ne patys tą geranoriškumą apie save ir kuriame? Žmonių požiūrį į save patys formuojam. Jei pasitaikytų koks negerietis, aš ant jo nepykčiau. Ir neimčiau į galvą... Duok durniui kelią - yra sakoma. Aš nesakau, kad piktas yra durnas, arba, kad aš čia labai protinga. Bet mokausi neužsikrauti sau negatyvo.. Manau, kad JAV irgi to negatyvo pilna. Neveltui, kai kurie žmonės niekaip negali svetur pritapti... Yra posakis: "Visur gerai, kur mūsų nėra". O man gerai, kur aš esu.

Atsakyti
#334
Ir aš sulaukiu tik pritarimo ir palaikymo wub.gif Tiesa kartais paklausia kam man to reikia, maždaug savų vaikų daug tai perklausiu-jūs klausiate kam vaikui reikalinga šaima g.gif biggrin.gif Padeda cool.gif
Atsakyti
#335
QUOTE(Paragintoji @ 2008 11 06, 22:57)
...
Neveltui, kai kurie žmonės niekaip negali svetur pritapti... Yra posakis: "Visur gerai, kur mūsų nėra". O man gerai, kur aš esu.

viską pasakei, ką galėjai pasakyti.

Šelma, aš sulaukiau palaikymo ir pritarimo taipogi. Nesijaučiau kažką ypatingo padariusi. Tačiau nekorektiški klausimai mane glumino. Kartais atsakydavau, kartais nieko. Priklausant nuo pokalbio.
Atsakyti
#336
QUOTE(ZAIKA2 @ 2008 11 06, 19:08)
Mano viena pažystama visai netikėtai išsprendė tėvo buvimi klausimą. Išleido vaiką į karate treniruotes o ten berniukas tiesiog apsvaigo nuo trenerio jis tiesiog rado vyro etaloną ir dabar vis lygiuojasi į jį.
Taip pat esu skaičiusi psichologų patarimmus kad tėvą kompencuoti berniukams būtina tai gali būti senelis (na aišku jei jis dar formoj) sesers vyras treneris .


Matai, pas mane mergytė, tai ir lanko ji "mergaitišką" būrelį - gimnastiką, o ten trenerės moterys. Mokytoja taip pat moteris, choro vadovė - irgi. Senelis jai, aišku, pats mylimiausias ir geriausias, bet jis kartu negyvena, o ir labai dažnai matytis mes negalime. Ir kaip tyčia - tiek darželyje nebuvo, tiek mokykloje nėra nė vieno vaiko iš nepilnos šeimos, visi auga su mama ir tėčiu. Tai aš kaip pavyzdį jai vis apie GintesZZ sūnelį pasakoju - jai kažkaip jis "įkrito" dar stovykloje Trakuose (GinteZZ, tikiuosiu nepyksti 4u.gif) - gal kad abu su akinukais smile.gif? Ir dar apie vieną mūsų su GinteZZ bendrą pažįstamą, kuri viena augina įvaikintą mergytę. Daugiau vienišų mamų mes ir nepažįstame.
Atsakyti