Paauglystė II

Labai įdomu, pasakok Ne tik dėl savo vaikų, del draugių, dėl bendro išprusimo

Žinoma ne. Ir dalis tų "kietekų" gali būti homoseksualūs. Netgi didesnis procentas! Nes jei žmogus yra piktadarys, bando kažkam kažką blogo padaryti, priešinasi visuomenės normoms, tai akivaizdu, kad jie turi problemų. Kokių - sunku pasakyti. Gal auklėjimo, gal pavyzdys iš nevykusių tėvų, o gal... užslėptas homoseksualumas, skausmas dėl to ir bandymas tai užgniaužti blogais darbais ir tuo pačiu kitiems save parodyti kaip stipresnį... Kalbėdamas apie švelnumą ir jautrumą aš kalbėjau ne apie išorinį, bet vidinį. Jį pastebės (jei pastebės) tik mama. Žmogus juk moka apsimetinėti, jis gali būti jautrus, bet vaidinti "kietą".
Be to, neišsigąskite, vaikinai nuo 13 iki 16-os metų būna jautresni, nes jiems vyksta branda ir ji pasireiškia ir perdėtu jautrumu (tai būdinga daugumai paauglių, o tą jautrumą dažnas užglaisto "kietumu").

Papildyta:
Nagi, nebūkite kaimo mergiote, kuriai vaikinas skirtas tik vaikiuką pasidaryt Šiuolaikinėje jaunojoje kartoje yra be galo daug gražių, švelnių heteroseksualių vaikinų, kurie į moterį žiūri jau ne tik kaip į potencialią partnerę lovoje, bet ir kaip į draugę. Patikėkite manimi, tereikia rasti. Ypač labai fainų ir protingų heteroseksualų vaikinų yra universitetuose. Aukštesnio lygio bernai Kai kurios panos tokius vaikinus netgi supainioja su homoseksualais ir mano, kad jie gėjai Bet homoseksualų bruožai kiek kitokie. Įgudusi moters akis turėtų tai pastebėti

Matrix, o kaip su merginom, juk sakoma, geriausi draugai gėjai, ar su jomis nebūna "problemų", na žinai, įsimylėti simpatišką ir protinga vaikiną jos greitos

Deja, dėl merginų nieko gero negaliu pasakyti Viena iš pradžių gražiai bendravo kelis mėnesius, bet kai susipykome išplepėjo savo "kietekams" draugeliams ir jie žinoma pasinaudojo puikia proga pažaisti su manimi kaip su kriauše. Rezultatas ne koks, bet tai buvo seniai. Kitą kartą buvau atsargus, deja, kita panelė vėl pasielgė panašiai - išplepėjo, bet ne po susipykimo, bet tiesiog neištvėrė, labai norėjo pasigirti draugėms. O man toks viešumas nėra nei malonus, nei naudingas... Viena draugė gal buvo ir nebloga, bet jos vaikinas jai neleido su manimi bendrauti, neva esu "kažkoks ne toks". Taigi jau keleri metai kaip neieškau, nebendrauju ir nebebendrausiu su merginomis. Tikiu, gal yra ir normalių, protingų. Bet vis papuldavau ant tokių variantų, kad geriau nereikia Todėl atvirai sakau - susižavėjusios būdavo, bet įsimylėjusios ne Man pakanka dėmesio ir iš vaikinų Nors, būtų tikrai miela sulaukti komplimentų ir iš merginų - visiems tai malonu

Ar daug žmonių žino apie tikrąjį tave? Užjaučiu dėl tų boksininkų

Mokykloje žinojo iš pradžių du bendraklasiai: vaikinas ir mergina. Po maždaug pusmečio mergina pirma neištvėrė, papasakojo klasės panoms. Atseit sensacija, tai kaip dabar nepasidalint tuo su kitais... O vaikinas, jau pamatęs, kad daug kas klasėje žino, savo ruožtu dar ir vaikinams papletkino. Taigi žinojo visa klasė, su laiku jau ir dalis mokyklos. Prasidėjo įvairios patyčios tiek iš klasės, tiek iš visos mokyklos. Po metų pletkai paplito dar ir į arti esančią kitą mokyklą. Visa tai man įvarė depresiją, kurią teko gydyti vaistais, išsivystė ir širdies liga... Tačiau tai nemalonūs prisiminimai, kurie dabar jau pamiršti (beveik) ir iš viso to liko tik viena blogybė - dabar į kiekvieną jautrų dalyką širdis iškart reaguoja - komplikacijos. Tačiau reguliariai dėl to vaistų man gerti nereikia... Apskritai, juokinga man, kad tai buvo paversta į sensaciją, nors mano mokykloje homoseksualų mano mokymosi laikotarpiu buvo dar 3, kuriuos aš žinojau, tik niekam aišku nesakiau (gerbiau jų privatumą ir saugojau juos, nes buvau vyresnis už juos). Dabar kai jau praėjo keleri metai po mokyklos baigimo, atsitiktinai vis sužinojau, kad ten mokosi jų ir daugiau. Bet juk tai natūralu, visoje populiacijoje homoseksualų yra 8-10 proc., taigi paauglių homoseksualų mokyklose turėtų būti apie 5 proc. (nes dar ne visi apie tai supratę, kai kurie vėliau bręsta, be to ne visi vienodo amžiaus ir t.t.).
Dabar studijuoju universitete, ten žmonės liberalūs ir protingi, neturi to provincialaus ir įkyraus žingeidumo žinoti apie kitus daugiau, negu jiems leidžiama suprasti. Nors ir čia pasitaiko kvailių... Nustebino - daugiau tokių yra panos - būtent jos labai lenda į akis ir bando apie mane sužinoti nemažai... Nežinau, gal tai ir nieko blogo, gal tik man atrodo, kad jos nori apie mano orientaciją sužinoti Gal joms tiesiog patinku ir mane kabina Tačiau niekada nesileidžiu į tokius žaidimus, galiu pajuokauti, nerimtai ką nors pasakyti, bet su laiku pajaučia ir pamato, kad man to dėmesio iš jų nereikia Keista, bet konkrečiai nuo kiekvieno žmogaus priklauso nuomonė apie mane. Vienos grupiokės mano, kad esu gėjus (akivaizdžiai matyti iš jų bendravimo su manimi ir kontakto), o kitos, atvirkščiai, mane mato kaip rimtą, tvirtą ir potencialų šeimos vyrą. Taigi kiekvienas mato žmogų taip, kaip jis nori matyti Todėl kuo toliau, tuo mažiau stengiuosi atrodyti toks, koks nesu - heteroseksualas. Leidžiu kiekvienam apie mane kalbėti ką tik jis nori, tik su sąlyga - kad aš to nežinočiau, negirdėčiau, nematyčiau ir kad man tai nepakenktų. O tylūs šnabždesiai - man dzin. Toks jau pasidariau, nes žinau - kad ir kiek besistengsi - pastangos bus bevertės. Geriausia būti savimi.
Vieni homoseksualai jau iš prigimties būna labiau manieringi, kiti ne. Vyrų manieros pasireiškia plastiškesniais judesiais, grakštesne eisena, malonesniu balso tembru ir gana nuoširdžiu žvilgsniu. Laimei, manierų daug neturiu, todėl viešoje vietoje galiu jaustis laisvesnis, nes iš šono nelabai pasakysi, koks esu, bet panos visgi pastebi, ilgiau pabendravusios Na joms ir rūpi... Kaip dėl merginų manierų, sunku pasakyti, įtariu, kad tai turėtų būti "vyriškesnės" manieros. Bet kartoju - kiekvienas homoseksualas yra skirtingai manieringas. Yra netgi daug "vyriškiau" atrodančių gėjų, negu pvz., kuris nors iš jūsų, mamos, heteroseksualų vyrų

Grįžtant prie klausimo, kas apie mane žino... Šiuo metu apie mane žino mama, tėtis (bet nenori žinoti, nenori galvoti, nenori prisiminti, todėl į mane žiūri tik kaip į heteroseksualą ir jokių kalbų apie mane jis nepripažįsta), manau jau įtaria keletą metų vyresnė sesuo, bet vis neprisiruošiu jai apie save pasakyti (o ir vengiu, bijau, nedrįstu...), taip pat įtaria, manau, kelios grupiokės universitete. Su heteroseksualais beveik nebendrauju, nes dauguma draugų mokyklos metu, sužinoję apie mane, paspruko (tiek vaikinai, tiek merginos), todėl dabar apskritai sunku man pasitikėti žmonėmis. Daugiausia draugų turiu rimtų, protingų homoseksualų vaikinų. Su jais man bendrauti lengviausia.

Matyt ne ant tų užtaikau.. Visi mano draugiški bendravimai baigias arba jausmais iš mano, arba vaikino pusės.. Žinoma, pasitaikop ir abipusių, bet kai jausmas tik vienpusis, tai automatiškai stengies atsiriboti nuo žmogaus, va tada ir prarandi geriausią draugą, kas tikrai sunku būna... Todėl manau, kad vis tik su homoseksualiu žmogumi bendrauti geriausia Turiu tokį draugą, bendraujam porą metų labai draugiškai, viską vienas apie kitą žinom ir jokių keblumų neiškyla.. Juo pasitikiu net labiau nei kokia geriausia drauge

Puiku Tai gražaus bendravimo be įtampos (pasitikėjimas) pavyzdys Jūsų draugystėje vyrauja harmonija, o panelei to labai reikia, nes harmonijos heteroseksualus vyras dažniausiai nemokės suteikti.

Būtent tai ir norėjau pasakyti

kažkaip man labai keista,kad žmonės į homoseksualumą žiūri taip kreivai.
šiaip apskritai,mane labai liūdina žmonių požiūris į kitokius nei jie.Sakydama kitokius turėjau omeny,atskirus žmones su skirtingais pomegiais,pvz: mergaitę kuri mėgsta piešti ir kitą mergaitę kuri mėgsta tarkim tas kaip sakoma "tūsofkes".Na ir tada prasideda,kad esi liurbė,pasižiūrėk ką paišai,pasižiūrėk kokia tu,tai tu pasižiūrėk kokia tu..
labai mane glumina žmonių netolerancija ir nesupratimas,kad visi mes esame skirtingi,ir visi turime skirtingų pomėgių..ir prasideda visokios patyčios ir muštynės..
šiaip esu toks žmogus kuris stengiasi visiems padėti,na žodžiu nukrypau nuo to ką norėjau pasakyti.
amm,matrix99,gera žinoti,kad neslėpi savęs ir esi toks koks esi..ir šaunu,kad sugebėjai išgyvent tą mokylos periodą..nežinau ar pati išrtverčiau tokį žmonių žiaurumą visada stengiuosi padėti skriaudžiamiems..

Na, jei žmonių netoleruoja, žemina dėl jų išvaizdos ar net religijos, tai ką jau kalbėti apie homoseksualumą.. tačiau pastebėjau, kad kitus labiausiai žemina tie, kurie turi daugiausia trūkumų ar net yra panašūs.. Tokiu būdu jie tikisi, jog tų jų trūkumų kiti nepastebės

Kodėl keista? Patys homoseksualai (kad neskambėtų taip suabsoliutintai, pasitaisysiu — tam tikra jų dalis) sugeba savo orientaciją reprezentuoti iš negatyvios pusės. Man, pavyzdžiui, nuolatinis savęs kaip „kitokių“ kėlimas ir paradų poreikis neatrodo normalus ir priimtinas (tiesa, labiau asocijuojasi su kažkokiais kompleksais ir dėmesio stoka, o ne su orientacija apskritai), lygiai kaip ir aš neinu gatve rėkdama, kiek kartų su kuo miegojau. O paprastam, niekada su homoseksualumu „savo kieme“ nesusidūrusiam žmogui tikrai gali atrodyti, kad visi jie tokie — tokie, kokius rodo per televizorių, provokuojantys ir bemojuojantys vaivorykštinėm vėliavom.

Iš ties — įdomi tema, jei tik čia — ne provokacija. Tėvai dirbo ir dirba tokioje aplinkoje, ar gal, tiksliau — srityje, kurioje homoseksualių žmonių ne taip ir mažai, tad ir užaugau šeimoje, kurioje homoseksualumo tolerancijos klausimas keliamas nebuvo. Kita vertus — visi homoseksualai, su kuriais teko bendrauti, buvo/yra intelektualūs, paradų nereikalaujantys ir apie savo orientaciją demonstratyviai nerėkiantys žmonės.

Atsakant į klausimą, kaip reaguočiau, jei mano vaikas praneštų tokią naujieną. Kažin, ar galima reaguoti tapačiai, kai paaiškėja, jog sūnus draugauja su mergina, ir kai — su tos pačios lyties asmeniu. Nesakykit — savos giminės pratęsimas ir noras iš savo vaikų sulaukti anūkų vis tiek yra daugiau ar mažiau natūralus poreikis, kad ir kaip bebūtų. Šiaip — tokioje situacijoje nieko nepakeisi. Pirmoje vietoje — banali frazė — svarbiausia, kad būtų geras žmogus. Kad mylėtų, jaustųsi mylimas (tėvų), būtų suprastas ir laimingas. O jei, va, imtų per visas įmanomas informacijos sklaidos priemones pasakoti apie savo lytinę orientaciją — turbūt klausčiau savęs, kur jo auklėjime padariau klaidą.

matrix99, kokio elgesio iš tėvų pusės tais paauglystės metais tu būtum norėjęs? Net patys tolerantiškiausi tėvai vis tiek būtų pastatyti į gana netradicinę situaciją, o dar pridedant, tarkim, netolerantiškos likusios aplinkos faktorių — kaip jie turėtų elgtis, bandyti kalbėtis (kaip kalbėti, kad tai nebūtų suprasta kaip „spaudimas“?), ar laukti, kol vaikas pradės pasakoti pats (čia vėlgi — rizika, kad vaikas, net žinodamas, jog tėvų reakcija nebus neigiama, gali bijoti apie tai kalbėti)?