Hmmm, prie žodžių kartais tikrai kabinėjamasi, bet juk tai kartais paskatina pati diskusija. Aš pati niekada nesikabinėju piktai.
Man rodos, mes apskritai čia nukrypome į kraštutinumus. Kalbama iš tiesų apie buvimo drauge malonumą ir rūpesčio vienas kitu stoką. O atrodo, kad mokome vienos kitas moteriškų gudrybių.
Bandymas vyrą kažkaip įtakoti - man praeitas etapas - tai ir sakau. Apkabinimai, dėkojimai - kasdienybė. Su tuo ir gyvename abu, bet esame atsipalaidavę nuo vienas kito spaudimo. Mane pačią kartais graužia sąžinė, kad per ilgai užsisėdžiu pas kokią draugę arba tysau su knyga rankoje, o mano vyras grįžęs iš darbo pats gaminasi vakarienę (ne dėl to, kad negali, bet dėl to, kad jis dirbo, o aš tarkim - skaičiau knygą). Bet jis man nė vieno priekaišto dėl to nepasako. Ir aš jam nesakau dėl to nesirūpinimo sodu.
Tai tik pavyzdžiai. Jais bandau iliustruoti savo mintis.