Kam reikalingi vaikai?

Tai kodel tik apie seimos pagausejima vaikeliui leidziama spresti? Gal reiketu ir kitus reikalus palikti vaiko nuoziurai- ar kola gerti tris litrus per diena, o gal jam sidras labiau patinka, ar i mokykla eiti, ar miegoti gultis desimta vakaro, o gal-penkta ryto, ar ar vaikelis nori dantis valytis, o uzpakali? Jei Jusu leliukas turi sprendziamaji balsa seimos planavime, tai gal ir visa Jusu gyvenima sureguliuoja? Nors, kai kurias Jusu mintis paskaicius, si mintis ner jau tokia bloga- blogiau nebutu, itariu...

Mano gyvenimą reguliuoja mažai. Savo - beveik viską.
Atrodo, kad greitai teks jkurti temą - "kam reikalingi tėvai"...
Papildyta:

Čia tiesiog buvo mintis, kad vaikui geriau, kai turi brolių/seserų. Tik vat neatsiklausiama tų vaikų. Tarkim mano medinukui jau 10 metų. Kaip manote, ar tokio amžiaus vaikas turi savo nuomonę?
Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad net teisme į jo nuomonę jau greičiausiai įsiklausytų...

O kaip medinukas motyvuoja savo nenorą?

Dalintis dėmesiu, laiku ir erdve - nenori.

Priklausomai nuo to, kokio amžiaus vaikas Saviškio jei dabar paklausčiau, tai atsakymas priklausytų nuo mano pasirinktos klausimo formuluotės

Kartais taip, kitais kartais... aš negaliu saviškio nuomonės sužinoti, nes jis jos dar nemoka suformuluoti taip, kad mes susikalbėtume tokia tema. Ar tam, kad turėti antrą vaiką reikia sulaukti kol pirmasis užaugs? Tam, kad nebūti egoistu? O gal visgi neretai toks sprendimas priimamas remiantis paties žmogaus vaikystėje patirtais išgyvenimais ir prisiminimais, asmenine patirtimi?



Taip, nuomonę turi. Kitas klausimas - kiek ji apgavlvota, pasverta ir galų gale - kiek teisinga. Jis nepažįsta situacijos, ką reiškia turėti brolį ar sesę.

Nė vienas mes (net ir Jūsų Medinukas) nežino kaip būtų, jeigu būtų tol, kol tai nenutinka. Galima modeliuoti situacijas iki nuprotėjimo, bet tai tebus tikimybė. Net taisyklės turi išimtis ir ne visuomet pasitvirtina, tai ką jau kalbėti apie teoriškai įmanomą situacijos vertinimą.

ir ką dabar daryti? Priimti sprendimus ir atlikti veiksmus negalvojant apie pasekmes ar visiškai nieko nedaryti, nes paskemių numatyti neįmanoma?

Priimti sprendimus ir bandyti įtakoti pasekmes... Nes pasekmės priklauso nuo dviejų faktorių - nuo mūsų įtakos ir aplinkos įtakos. Priklausomai nuo to kurios įtakos bus daugiau ir kokia ji bus, modeliuosis jūsų gyvenimas...
P.s. Medini, Tu turi brolių, seserų?

Turiu. Didelio džiaugsmo man tai nesuteikia.

Taip ir būna, jei tu nesutariai su savo artimaisiais, ar vaikystėje tai nedavė jokios emocinės ar kitokios naudos, savo šeimos modelį formuoji pagal savo patyrimus... Tačiau dažnai neatsižvelgiama į tai, kad galima keisti savo šeimos gyvenimą. Šeimos atmosferą, gyvenseną dažniausiai modeliuoja tėvai - nebūtina vadovautis tik savais patyrimais, kartais pravartu pažvelgti ir į kitų potyrius. Čia aš nebandau paveikti jūsų sprendimų...

Į tai atsižvelgiama. Bet visas klausimas yra motyvacija - kam? kokiu tikslu? kam reikalingi vaikai. Atsakymo aš nežinau, ar tai reiškia, kad man jie nereikalingi? O jei nereikalingi, tai kokio organo aš turiu juos gamint ir vėliau augint?

Kiekvienas priima sprendimą pagal savo sugedimo laipsnį Geriausia - nedaryti nieko, kas nėra absoliučiai būtina. Vat man vaikai neatrodo absoliuti būtinybė, tai ir nedarau

Galvoti apie pasekmes reikėtų. Nors... Vat gyvena kai kurie negalvodami... ir laimingi atrodo... kai kurie nelaimingi... Bet ir tarp galvojančių tokių nemažai. Ai, tiek to



Niekas Jūsų neverčia nei gaminti, nei auginti. Nenorit ir nereikia.

Nu tokiam tai butina tureti bent keleta seseru-broliu.

Tam tevai ir reikalingi, kad padetu vaikui uzaugti, o ne pasilikti leliuko stadijoj, kuriam atitenka visu tetu ir dedziu u-tiu-tiu. Su vienturciais ta ir beda- kai jie maziukai, jie konkurencijos nejaucia. O iseina is tevu namu- bac, atsiveria akys- nei tu pats geriausias, nei gabiausias, nei graziausias, nei aplinkiniai pasiruose tavo kaprizus tenkinti, nei paskui su saukstu kose laksto. Tada prasideda lomkes del neivertinimo, "manes nesupranta", "as toks vienisas", "visi aplink durniai".

Aisku, galite gincytis, kad jis jau dabar mokykloj mato tokia konkurencija, jau zino, ka tai reiskia. Et, ne. Mokykline konkurencija- tai viena. O konkurencija namuose- tai kita. Mokykloj tu atbuni keleta valandu. O su namiskiais tau visa gyvenima nugyvent. Tai reiskia, kad turi ieskoti kompromisu, prisitaikyti, ismokti dalintis, ismokti atiduoti neatlygintinai ir nejausti nuoskaudos, ismokti myleti savo seima, nes kitaip tiesiog neimanoma.

Baigiant pamokslavima... Kaip manote, kaip ilgai Jums pavyks vaikeli apsaugoti nuo to "nenoriu dalintis demesiu"? Kaip jus isivaizduojate savo medinuko seimynini gyvenima- gyvenima zmogaus, kuris nemoka dalintis demesiu, kuris nemoka to demesio kazkam skirti neatlygintinai? Jus palaikote toki sunaus nenora, jam pataikaujate?

Nesakau, kad visi, kurie broliu-sesiu turi, tokie jau saunuoliai. Buna, tevai padaro visokiu klaidu, tai ir nesugeba idiegti tiems savo vaikams teisingu bendro gyvenimo taisykliu. O kas sake, kad bus lengva? Buti tevais, kaip ir buti sutuoktiniais, gi didzia dalimi - darbas...

O del Jusu vako nenoro dalintis erdve- jei galima tai suprasti tiesiogiai- tai jau ne vaiko, o Jusu beda. Aisku, kad tevai, kurie planuoja seima, turi daugiau is saves reikalauti. Tame tarpe, ir materialiniu dalyku. Vaikams reikia atskiru kambariu, seimai reikia didesniu namu, tevams reikia erdvesniu automobiliu ir t.t. Gal Jusu medinukas Jumis nepasitiki, gal mato, kad Jus nesugebesit. Pati turiu dukra vienuolikos- protingi zmones jau tie paaugliukai, daug jau pastebi ir supranta.