nei velnio jis manęs neaugino - garantuoju 100 procentų. Prie manęs nagų nekišo, nes jam kitkas rūpėjo o ir mama broliams manęs nekrovė.
P.S. o jeigu taip ir būtų - tai kodėl metais už jį vyresnioam broliui ir šeimos ir vaikų reikėjo, o jam ne?
QUOTE(Mili @ 2008 07 08, 15:12)
P.S. o jeigu taip ir būtų - tai kodėl metais už jį vyresnioam broliui ir šeimos ir vaikų reikėjo, o jam ne?
Gal irgi toks pats svajoklis apie privačią erdvę kaip ir aš?
QUOTE(Minerva @ 2008 07 08, 14:14)
privačios erdvės jis nenori - mama jo iš savo namų neiškrapšto, nors vyrui jau 36 metai. Bet matai, nors ir mano brolis, turiu pripažinti kad jis paprasčiausiai egoistas. Ir nenori būti už nieką atsakingas - jam ir už save atsakomybės per daug. jam taip patogu - gyventi pas mamą ir už nieką nebūti atsakingam, bei rūpintis išimtinai tik savimi ir savo kasdieniais poreikiais. Vat jam komfortas - aukščiau visko ir tikrai svarbiau nei vaikai.
QUOTE(Mili @ 2008 07 08, 15:19)
privačios erdvės jis nenori - mama jo iš savo namų neiškrapšto, nors vyrui jau 36 metai. Bet matai, nors ir mano brolis, turiu pripažinti kad jis paprasčiausiai egoistas. Ir nenori būti už nieką atsakingas - jam ir už save atsakomybės per daug. jam taip patogu - gyventi pas mamą ir už nieką nebūti atsakingam, bei rūpintis išimtinai tik savimi ir savo kasdieniais poreikiais. Vat jam komfortas - aukščiau visko ir tikrai svarbiau nei vaikai.
Mano brolis už taviškį vyresnis, bet viskas atrodo panašiai
Be to, kad yra pagrindinė darbo jėga tėvų sodininkystės-daržininkystės eksperimentuose, daugiau viskas tik jo poreikių tenkinimui, o šeima, vaikai, į tuos poreikius neįsipaišo.
QUOTE(Minerva @ 2008 07 08, 15:01)
Nu va - aš turėjau daug lėlių, nors visada svajojau apie šautuvus, karą ir apie didvyrišką mirtį vardan tėvynės 
O aš jaučiausi. Visada jaučiau, kad tėvams tik trukdau, nes jie juk turi dirbti - darbuose, tada kaime, tada sode, etc. Ir mano prašymai nukeliauti į muziejų, kokį nors renginį, ekskursiją, etc. likdavo nesuprasti - arba jie pavargę, arba jiems dirbti reikia. Žinių poreikis buvo didžiulis, tačiau iš šeimos palaikymo niekada nebuvo. (užtai dabar visus pinigus prakeliauju - Lietuvoje jaučiuosi kaip į ekskursiją atvažiavusi, nes niekur nesu buvusi) Nenuostabu - gimiau, kai tėvams keturiasdešimt buvo ant nosies.
O aš jaučiausi. Visada jaučiau, kad tėvams tik trukdau, nes jie juk turi dirbti - darbuose, tada kaime, tada sode, etc. Ir mano prašymai nukeliauti į muziejų, kokį nors renginį, ekskursiją, etc. likdavo nesuprasti - arba jie pavargę, arba jiems dirbti reikia. Žinių poreikis buvo didžiulis, tačiau iš šeimos palaikymo niekada nebuvo. (užtai dabar visus pinigus prakeliauju - Lietuvoje jaučiuosi kaip į ekskursiją atvažiavusi, nes niekur nesu buvusi) Nenuostabu - gimiau, kai tėvams keturiasdešimt buvo ant nosies.
Bet pagimdžius virš keturiasdešimties "įvairovės vardan", rizikuoji, kad ir pačios vaikai jausis kaip šuniui penkta koja
QUOTE(Hmmm... @ 2008 07 08, 13:37)
Oj, tai aš man rodos jau sakiau 
Taip, nuoširdžiai, šiuo metu paprasčiausiai tingiu turėti antrą vaiką. Čia rimtai. Jei norėčiau ir netingėčiau, spjaučiau į visus nepatogumus ir gimdyčiau, tačiau nenoriu.
Taip, nuoširdžiai, šiuo metu paprasčiausiai tingiu turėti antrą vaiką. Čia rimtai. Jei norėčiau ir netingėčiau, spjaučiau į visus nepatogumus ir gimdyčiau, tačiau nenoriu.Tai kad tavo šitas dar mažas...
Aš savo laiku mąsčiau lygiai taip pat - "man ir to vieno per akis"... Bet kai tas paaugo, ir iš mielo apvalučio kūdikio gražiais žandukais tapo liesu, it kurtas, išstypėliu, kažkaip savaime pradėjau ilgėtis kažko, ką galima nešioti ant rankų, bučiuoti, kas kvepėtų kūdikiu... 
QUOTE(Minerva @ 2008 07 08, 14:31)
Mano brolis už taviškį vyresnis, bet viskas atrodo panašiai Be to, kad yra pagrindinė darbo jėga tėvų sodininkystės-daržininkystės eksperimentuose, daugiau viskas tik jo poreikių tenkinimui, o šeima, vaikai, į tuos poreikius neįsipaišo.
Be to, kad yra pagrindinė darbo jėga tėvų sodininkystės-daržininkystės eksperimentuose, daugiau viskas tik jo poreikių tenkinimui, o šeima, vaikai, į tuos poreikius neįsipaišo.Minerva, negretink - mano brolelis tėvams ant sprando kabo - gyvena mieste, darbo jėgos nereikia ir tėvai svajoja jį kam nors iškišti į žentus. Tiesiog jis ir nuo šeimos nusigretinęs, ne tik kad savo nekuria. Jis taip vadinamas pats sau katinas, kuris vaikšto vienas.
Beje, dėl erdvės, tai visada svarbu kaip pati asmeniškai traktuoji tą asmeninė erdvę - aš jos neturėjau, dėl gyvenimo viename kambaryje tikrai kentėjau labiausiai aš, mokslams ir žinioms alkis buvo didelis - galimybės mažos. Broliškų - seseriškų jausmų nepuoselėjom, todėl negaliu teigti kad daugiavaikių šeimų vaikams geriau ar blogiau - pas mus amžiaus skirtumas per didelis buvo ir tiek kad tai pajustume. Bet.... tikriausiai daug kuo prisideda elementarūs likimo vingiai. Jei jau sutinki žmogų, su kuriuo norisi pažeisti visas savo asmeninės erdves, tai ir vaikai su juo ne problema ir komforto neatima.
QUOTE(Mili @ 2008 07 08, 16:28)
Jei jau sutinki žmogų, su kuriuo norisi pažeisti visas savo asmeninės erdves, tai ir vaikai su juo ne problema ir komforto neatima.
Vaikai nėra problema (dažniausiai
), tačiau komforto atima (mano asmeninis vertinimas).
Kai lankiau ivaikinimo kursus, manes niekas net nesiteiravo ar bus atskiras kambarys vaikui, jiems buvo svarbu kiek kambariu. Namuose lankesi VTAT atstove, taciau ir tuomet nepasiteiravo kaip bus apgyvendintas naujas seimos narys. Gal ir keistai nuskambes bet mano 3 kamb. bute sveciu kambariu nebuvo. Sveciai sveciuodavosi tik virtuveje 
Visada sakydavau, sveciam vietos nera. Ir niekas man nepriekaistavo, kad turiu buta ir nera vietos sveciams. Man svarbiausias dalykas bute buvo patogumas mums, o ne sveciams. Mano dukra suzinojus kad galiu isivaikinti visus savo zaislus atidave mazajai, net savo is sutaupytu pinigu jai dovanu nupirko, nusprende kur miegos. Visada kai einam i parduotuve sakydavo ir tebesako, reikia ir mazylei ka nors nupirkti (nors mazyle turi viska, ko reikia tokio amziaus vaikui). Vat ir galvoju is kur toks rupestis, ne egoizmas? Lyg ir nemokiau kad viskuom reikia dalintis... O gal tiesiog tai paveldejo is manes?
Iki 13 metu as savo kampo isvis neturejau. Buvo 2 lovos ir rasomas stalas (man su jaunesne seserimi). Taciau labai didelis plotas vadinamam salonui. Tevams issikelus i kita vietove name jau turejau dideli kambari. Bet jame kada panorejus tvarkydavosi motina su seserimi. Nes ju manymu jie turejo teise. As pykdavau be galo. Bet mintyse buvo kuo greiciau palikti tevu nama ir kurtis atskirai. Kaip tariau taip ir padariau. Taciau niekada nepriekaistavau ir nesakiau, kad man blogai. Jie gyveno taip kai ismane. O man nesuteikta teise juos mokyti gyvenimo...
Pries tai issakytomis mintimis noreciau pritarti ir ne. Jei vaikas ivaikinamas, vaiko nuomones klausti privaloma. Taciau jeigu nuosavas vaikas, tikrai ne.
Visada sakydavau, sveciam vietos nera. Ir niekas man nepriekaistavo, kad turiu buta ir nera vietos sveciams. Man svarbiausias dalykas bute buvo patogumas mums, o ne sveciams. Mano dukra suzinojus kad galiu isivaikinti visus savo zaislus atidave mazajai, net savo is sutaupytu pinigu jai dovanu nupirko, nusprende kur miegos. Visada kai einam i parduotuve sakydavo ir tebesako, reikia ir mazylei ka nors nupirkti (nors mazyle turi viska, ko reikia tokio amziaus vaikui). Vat ir galvoju is kur toks rupestis, ne egoizmas? Lyg ir nemokiau kad viskuom reikia dalintis... O gal tiesiog tai paveldejo is manes? Iki 13 metu as savo kampo isvis neturejau. Buvo 2 lovos ir rasomas stalas (man su jaunesne seserimi). Taciau labai didelis plotas vadinamam salonui. Tevams issikelus i kita vietove name jau turejau dideli kambari. Bet jame kada panorejus tvarkydavosi motina su seserimi. Nes ju manymu jie turejo teise. As pykdavau be galo. Bet mintyse buvo kuo greiciau palikti tevu nama ir kurtis atskirai. Kaip tariau taip ir padariau. Taciau niekada nepriekaistavau ir nesakiau, kad man blogai. Jie gyveno taip kai ismane. O man nesuteikta teise juos mokyti gyvenimo...
Pries tai issakytomis mintimis noreciau pritarti ir ne. Jei vaikas ivaikinamas, vaiko nuomones klausti privaloma. Taciau jeigu nuosavas vaikas, tikrai ne.
QUOTE(laureta @ 2008 07 08, 16:57)
Vaikai visko ismoksta is tevu. Jei tevai is tokiu, kurie isivaikina mazylius, tai ar reikia stebetis, kad tokia gerasirde ju dukra.
Vaikus auklejam savo pavyzdziu visu pirma...
QUOTE(svetima @ 2008 07 08, 14:38)
Ar galėtumėte paaiškinti, kodėl jums gaila Minervos?
Ot, kodėl gaila? Ar ji jums atrodo pasigailėtina? O jei ir taip, kodėl jums gaila svetimo žmogaus?Papildyta:
QUOTE(mindudo @ 2008 07 08, 13:49)
Jei planuoji nedelsk, nes bus kaip su Medinuku... Kuo didesnis vaikas, tuo sunkiau adaptuotis prie naujo broliuko ar sesutės, geriau, kad amžiaus skirtumas nebūtų labai didelis... 
Tarp manęs ir brolio - 12,5 metų skirtumas. Tarp mano vaikų - 8. Ir vienu ir kitu atveju - ryšys gana stiprus. Jausmai - irgi. Dukra šiandien važiavo darbiniais klausimais - pasiėmė brolį. Abu net spirgėdami iš laimės, kad važiuoja kartu. Pasižmonės. Nueis kur nors drauge. Metų skirtumas jiems visai netrukdo. Kaip ir man su broliu.
Ryšys arba yra arba jo nėra. Nuo metų skirtumo tarp vaikų jis visai nepriklauso.
