KMUK ar II ligoninė

tai va čia pavyzdys, ką kartais tenka ištverti patiems daktarams . Nebūtinai šioje ligoninėje...

Na, neskubėkite smerkti tos motinos. Tikėtina, kad ji turėjo savų priežasčių: galbūt prieš tai nervus ištąsė bereikalingai atliktos procedūros, gal nesutiko su medikų diagnoze ar dar kas nors panašaus?

Kai gulėjom klinikose, pačiai teko griežčiausiai užprotestuoti, kad nestatytų mano dukrai lašelinės.
Jau taip buvo iškankinta visokių procedūrų, taip paniškai bijojo vaistų leidimo, o tuo pačiu užklupo po visą skyrių siautęs viduriavimo virusiukas. Paprašiau sesutės smectos ar ko nors panašaus, o ta iškart suskubo, kad lašelinės reikia. Pamaniusi, kiek streso bus vaikui, griežčiausiai užprotestavau, pati įkalbėjau dukrą kone be perstojo gerti skysčius ir viskas baigėsi gerai.
O namo, kaip jau minėjau, irgi išlėkėm su temperatūrom. Tuo metu buvau taip pašiurpusi nuo sveikti visiškai nepalankių sąlygų, kad jei nebūtų paleidę - būčiau su vaiku pabėgus

Iš dabartinių jūsų atsiliepimų spėju, kad gal ten klinikose kas pasikeitę? Šiaip ar taip, mano įspūdžiai - 6 metų senumo...

Ta mamyte su mergyte ka tik buvo atveztos su greitaja is namu.Mergyte kokiu 7 men. buvo viduriavus ir vemus visa diena.Ir sesutes issinese mergyte istatyt kateterio,nes skysciu trukumas buvo.Tai ji nuejus isplese mergyte is ranku sesutem ir neleido statyt kateterio,nes ten jai kazkas nepatiko( mamai).
Ir cia niekas nieko nesmerkia,tik parasiau kaip buvo.Ir viskas vyko 2-oje lig.Vaiku infekcinaim o ne KMUK.

Ar jūs turite tiek daug kompetencijos, jog galėtumėt svarstyti daktaro sprendimą skirti vienokius ar kitokius vaistus, statyti lašelinę? Kas yra lašelinė? Pacientui - tai keturios valandos ramios būsenos, nekeliant/nenuleidžiant rankų. Taip, kai man reikėjo išlaikyti per naktį 6 valandas(mums statė dvi vieną po kitos) besimalančio nuo temperatūros metukų laiko sūnaus ranką, sunku, sutinku! Bet jeigu reikia, tai reikia, ne atostogų ten važiavome. Ar jūsų medicininės žinios siekia tik tiek, kad matau, manau, jaučiu, gaila? Jei jūs pasikausčius, tyliu, galite ir pati nuspręsti. Tik tokiu atveju, gal net neverta važiuot į ligoninę? Nes ten visada mūsų laukia visa puokštė "einamų" ligų, kaip rotas, noras, plaučių uždegimas, paprasčiausia sloga... Pilnai sutinku su jumis, kad nei klinikose, nei II ligoninėj nėra idealių sąlygų sveikti, ypač per ligų būmą. O ką patarsite daryti? Kai net ir su rimta liga nepriima nes nėra vietų. Kai ekstriniai guldomi pacientukai sėdi koridoriuje ir laukia kol paleis išeinančius pacientukus, sutvarkys palatas. Taip kad tenka rinktis - ligoninė arba savarankiškas gydymas, kuris kartais baigiasi dar didesnėm ligos komplikacijom.

Kuris vaikas nebijo vaistų leidimo, keteterio statymo? Dabar gulėjome su pacientuku, kuris tiek bijojo baltų chalatų, kad verkdavo vien praeinant baltam chalatui pro palatą, arba kai ateidavo valytojos baltais chalatais valyti palatos. Nežiūrint to, praėjo daugybę lašelinių vaistų leidimo, visas vizitacijas. Kuriai čia iš mūsų patinka kai jų vaikai verkia? Bet kartais reikia susiimti, ir galvoti ne apie tai KAIP MAN SUNKU NES VAIKAS VERKIA, o kaip kooperuotis su medikais, kad vaikas gautų kuo geresnį gydymą, greičiau pasveiktų. Įsivaizdoju, turėtų būti labai sunku, kai ne tik reik pasirūpinti pacientu, bet dar kovoti su paciento globėjais .

Vieną ką aš iš lailalalailos pasakojimo supratau, kad į vieną palatą buvo suguldyti skirtingų ligų vaikeliai. Šito visada labai bijau guldamasi į ligoninę. Jei tik kitoje palatoje koks užkratas, tai dar dar kažkaip galima išvengti. Bet kai toje pat palatoje, tai jau labai tikėtina apsikeisti ligom

Taip mes visi trys leliukai su mamom ir viena mociute gulejom vienoj palatoj.Mes su inkstu uzdegimu,kitas berniukas su itarimais,kad rota virusas ir ta mergyte pagulde su itarima,kad rota.Kaip tik tuo laiku atsimenu siaute rota virusas.Net nelabai buvo vietu kur guldyt.Greitoji i KMUK tada net neveze,sake vistiek nepriims.Tai nuveze i 2-a.Ir ten buvo pilnas skyrius vaiku

tai jūsų padėtis buvo prasčiausia. Inkstų uždegimo taip sau gal ir neperduosit, o va rotas ...

Tiesa, Salsa, ar KMUK kas pasikeitė per šešis metus, negaliu pasakyti. Įspūdžių yra net visai priešingų. Lygiai kaip ir II ligoninės atžvilgiu. Čia kaip kam papuola, kaip kas interpretuoja situaciją

Komentarą parašiau tik norėdama parodyti, kad situacijų būna visokių.

Ne, nesu aš tiek pasikausčiusi, kad abejočiau gydančio gydytojo sprendimais.
Bet jaučiuosi turinti teisę išsiaiškinti, kam kokia procedūra daroma.
Tuo metu, kai sesutė pareiškė atvešianti lašelinę, paklausiau, ką tai duos. Ogi duos skysčius. Tada dar kartą paklausiau, ar tuos skysčius nebūtų galima sugirdyti per burną. Paaiškino, kad būtų galima, bet lašelinė - paprasčiau. O kai kategoriškai atsisakiau lašelinės ir pareiškiau, kad man bus paprasčiau vaikui sugirdyti, pasižiūrėjo į mane nesupratusi. Bet mano nuojauta neapgavo.

Juolab pastaba, ko mes gulėmės į ligoninę, mano atveju - ne į temą. Dukrą guldė dėl obstrukcinio bronchito, taigi kol jį išgydė - sulaukiau. Bet kai paskui sveikstantis vaikas tik prisigaudė kitų infekcijų - rimtai pasiryžau bet kuria kaina iš ten ištrūkti.

Taigi manau, kad situaciją vertinau pakankamai blaiviai ir objektyviai.
Juolab kad grįžus iš ligoninės į namus privačiai išsikviečiau tame pačiame skyriuje dirbusį gydytoją ir jis patikino, jog pasielgiau teisingai ir mūsų atveju išties tik į naudą buvo grį-ti namo, tegul ir su temperatūra, bet jau be dusimo, dėl kurio buvom į ligoninę patekę

Jums pasisekė, kad sugebėjote tuos skysčius sugirdyti. Bet kartais ne mamos apsileidimas, o vaiko išsekimas, užsispyrimas ar dar kiti veiksniai nulemia, kad negeria skysčių ir tiek. Tada bėga ta lašelinė ir matai kaip atgija sudžiuvę vaiko lupos... Tiesa, su temperatūra mes nesirovėm namo, nes dar ir CRB buvo 78, kai norma iki 10. Mus irgi išleido ne pilnai išsveikusius, bet kai jau daktarai skaitė, kad galimas ambulatorinis gydymas.
Aišku, kad požiūrių yra įvairių, tik būna labai gaila to mažojo pacientuko, jei mama nusprendžia klaidingai. Kitas dalykas, man pats pasipriešinimas būtinai procedūrai (kokią aš įsivaizduoju iš lailalalailos pasakojimo) iš karto kelia naturalų priešiškumą tokiai mamai. Kai priešingas atvejis - prašai tarkim kokių tyrimų, o atšauna: jums jie nepriklauso, jums jų nereikia...tai suprantama paciento pozicija.
Netgi jūsų atveju, apsigydėt ligą , su kuria atvažiavote, atlaikėt visas procedūras. O čia mama tik atvažiavus neleidžia suteikti pirmosios pagalbos. Dėl to, kad personalas nepataiko? Nu ir mums II ligoninėj pirmą kartą iš kokio tik septinto karto pataikė. Bet tai nereiškia, kad aš atvažiavus į ligoninę dabar užprotestuosiu statyti kateterį

Na taip, išties, kai tik atvežė į reanimaciją mano dukrą, seselės dar buvo nusiteikę žaisti ir ją įkalbinėti, kad kateterį įstatytų, bet mačiau vaiko būklę, panikavau, tai pati pasakiau - ji nesileis tikrai, taigi belieka laikyt prispaudus ir daryt, kas reikia. Kai buvo būtina - tikrai nesipriešinau.

Bet tiesiog prisiminus tą atvejį su lašeline norėjau pastebėti, kad situacijų būna įvairių. Gal išties ta mama turėjo kokių nors motyvų taip elgtis? Juk jei būtų prisiekusi natūralistė, besipriešinanti absoliučiai visoms procedūroms - vargu ar būtų vežusi vaiką į ligoninę O ligoninėse, ne paslaptis, pasitaiko visko: ir gerų medikų, ir tokių, kurie į visą situaciją žiūri kaip robotai. Kartais ir pati gydymo įstaigų sistema ar vidaus tvarka suveikia kaip neigiamas faktorius.

Va, net pati rašydama kitą atvejį prisiminiau. Jau po kelerių metų nuo bronchito buvau supanikavusi, kai dukrai staiga užkilo temperatūra, skundėsi galvos ir gerklės skausmais, ėmė vemti. Pagalvojusi apie meningitą akimirksniu nukūriau su ja į Infekcinės priimamąjį (poliklinikos jau baiginėjo darbo laiką tuo metu). Maniau, apžiūrės ten koks gydytojas ir pasakys, reikia gultis, ar ne. Bet ten jokio gydytojo nebuvo, pasitiko sesutė ir tepasakė, kad vemiantį vaiką su aukšta temperatūra jie tik guldo, o gydytojas ateis apžiūrėti rytojaus ryte. Jokių apžiūrų dabar. Visa laimė, kad ji rekomendavo nuolėkti kuo greičiau į Infekcinės ligoninės polikliniką, nors jau buvo 19 val., sakė, gal kokia gydytoja dar neišėjusi ir sutiks apžiūrėti. Pasisekė, viena gydytoja, jau ėjusi namo, nuo durų sugrįžo, atsirakino kabinetą, sutiko apžiūrėti vaiką ir konstatavo - pūlinga angina, staigiai kylantys pūliniai sukėlė vėmimą. Taigi išrašė antibiotikų ir išleido namo. Bet jei nebūčiau pasikliovusi savo nuojauta ir pasidavusi tam konvejeriniam aparatui, vaikas 2 dienas visai be reikalo būtų ligoninėj pragulėjęs.

Kai reikia - tai reikia. Bet kartais vis dėlto ne pro šalį rimčiau pagalvoti, ar tikrai reikia

Ką gi, labai netikėtai teko neseniai pagulėti kelias dienas su vaiku ir II ligoninėj. Prasidėjo lyg ir laringitas, o paskui išlindo pūlinga angina, taigi išrašė gydytis namuose.

Įspūdžiai iš II ligoninės - kaip diena ir naktis, lyginant su KMUK I vaikų skyrium. Ne pastarojo naudai.
II ligoninėj palata - erdvi ir šviesi, vaikas normaliai langą mato, yra vietos ne tik kad prasivaikščiot, su sveistančiu mažium dar ir gaudynių palatoj pažaist sugebėjom. Prie palatos - tualetas, vonia. Taigi vaiką be problemų yra kur apiprausti, o kai pabosdavo palatoj tūnoti, buvo galima eiti į vonią muilo burbulų pūsti

Aišku, sąlygos - ne prabangios, bet bent jau elementarūs patogumai yra ir nebereikia, atsiprašant, su prikakotu naktipuodžiu lėkt per kelis koridorius kad jo turinį į unitazą išpiltum, kaip kad teko daryti KMUK

Tiesa, vieną naktį teko ir keblokoje padėtyje pabuvoti. Kai susitvarkė laringitas, gydytoja rekomendavo dėl tikrumo pasilikti dar vienai nakčiai ligoninėje - na, maža kas, o jei kvėpavimas vėl sutriks? Paklausiau. Motyvas - kaip ir gydytoja sakė, kad pagalba čia pat, ranka pasiekiama.
O nutiko kitaip. Laringitas praėjo, bet naktį sūnui ėmė kilti temperatūra. Pamatuoju - virš 39 buvo. Vaikas beveik nemiega, blaškosi lovoje. Aišku, pasiguldžiau jį į savo lovą, nenorėjo gultis į tą grotuotą, verkė ten. Reikia vaistų nuo temperatūros. O mūsų palata - pačiame kamputyje įsprausta, iki budinčios sesutės - keletas koridorių. Neramia širdim palieku neramiai miegantį vaiką aukštoje lovoje, o pati - bėgte iki sesutės posto. O sesutės nėra. Nei poste, nei inhaliacijų kambaryje. Lekiu atgal žiūrėt, ar vaikas iš lovos neiškrito. Kelt ir nešt per koridorių jį vidury nakties bijau - ir kad nepertrauktų koks skersvėjis, ir kad neišsibudintų, nes nors ir neramiai, bet vis dėlto miega. Taip pirmyn-atgal laksčiau kokius 5 kartus, kol pagaliau radau sesutę. Suprantu, kad ji galėjo būti kitoje palatoje, galėjo eiti pasitikti kokio naktį atvežto ligoniuko ir pan. Bet tiesiog teko akivaizdžiai įsitikinti: kartais ta "ranka pasiekiama" pagalba ligoninėje - tik iliuzija. O jei vaikas dusti būtų pradėjęs, ar ką? Kur ieškot pagalbos? Ką, šaukt ant viso aukšto "Gelbėkit!"? Manau, jei padėtis būtų rimta, būtent taip ir būčiau darius Dabar tai tebuvo nuo anginos kylanti aukšta temperatūra. Deja, paprastutė operacija, kuri namuose teužtruktų 2 minutes - susirasti vaistinėlėje vaistų nuo temperatūros ir sugirdyti juos vaikui - čia virto pusantros valados lakstymu pirmyn-atgal su nerimo pertraukėlėmis čiūčiuojant ir raminant ligoniuką
Ir vis dėlto jei kitą kartą būtų pasirinkimas, kur gulėti, rinkčiausi tik II ligoninę. Nebent reikėtų kokių rimtų specialistų, dirbančių būtent KMUK.

esam ne kaunieciai, su savuoju menesi gydemes kmuk neonatologijos klinikoj, naujagimiu ligu skyriuje, palyginus su klaipedos vaiku ligonine - cia viskas super, pradedant mediku profesionalumu, baigiant aplinka (jauciausi kaip namie)

siuo metu su mazyliu gulime kmuk (savaitgaliui esame isleisti namo), taigi ispudziai kuo svieziausi. deja, ne patys maloniausi. nutikus nelaimei, greitoji med pagalba pristate mus i klinikas. priemime laukeme 15 min kol ateis gydytojas rezidentas, nes kartu dirbanti sesele neapsieme tvarkyti zaizdu, kol neateis gydytojas su kazkokiais popieriais. vaikas visa laika klyke man ant ranku. pritrenke tu mediku absoliutus abejingumas savo darbui... zaizdas visdelto sutvarste, bet kai paprasiau nuskausminamuju, pasake kad sesele paracetamolio zvakute duos palatoj... skyriuje kolidoriuje vel pralaukeme geru 10 min, nes seseliu, kurios budi poste, paprasciausiai nebuvo, o pro sali einantiems medikams net mintis nekilo pasidometi ko mes cia stovime ir laukiame (vaikas visa si laika klyke).
galeciau aprasyti ir tai kad su kita mama ir jos dukryte dalinames 5kv metru palata, ir kad i wc vaikstom per visa kolidoriu, ir kitokius buitinius nepatogumus, bet juk ne atostogauti atvaziavome. svarbiausia - pasveikti, bet ziurint i personalo akmeninius veidus, sunku patiketi kad isties gulim vaiku skyriuje. gal tik mums cia taip su gydytoju nepasiseke, kad is jo reikia traukti po zodi, nes labai jau nekalbus ir arogantiskas. jau net nekalbant apie tai kad vaikui tikrai jokio svelnesnio zodzio nepasakys ir nepakalbins