Kai prieš gimdymą teko porą kartų apsilankyti ligoninėje pasitikrinti, priėmime nugirdau tokį pokalbį (gydytojo ir be penkių minučių tėvelio):
- Jūsų žmonai gimdos kaklelis atsidaręs jau 8 cm.
- Ką tai reiškia?
- Kai atsidarys iki 10 cm, reikės gimdyti.
- Aaaa...
- O jūs dalyvausite gimdyme?
- Kąąąąą?????? Aššššš???? Jūs juokaujate!!!!!
Šiaip gimdyti be vyro būtų labai sunku ir nyku. Man jo pagalba buvo labai reikalinga, nes gimdymas buvo sunkus, ir prieš pat finalą netgi prireikė jo vyriškos jėgos, kai gydytojas liepė per sąrėmius užsiimti tam tikrą padėtį, o aš su dievais šnekėjausi. Matė jis labai daug, ir tie vaizdeliai tikrai nebuvo estetiški. Bet jo požiūris į mane kaip į moterį nepasikeitė. Esu įsitikinusi, kad jeigu gimdymo kartu patirtis kaip nors pakenkia intymiam gyvenimui, tai reiškia, kad santykiai jau iki tol klibėjo ir anksčiau ar vėliau būtų nutrūkę.
Dar labai svarbu, kaip nusiteikęs vyras eina gimdyti kartu su žmona, kiek jis yra tam pasiruošęs. Nes alpstantis, besinervinantis ir bėgiojantis parūkyti vyras gimdykloje yra kaip rakštis vienoj vietoj. Tokį iškart mesčiau iš ten lauk. Ir iš namų taip pat. Jeigu jau ten eina, jis turi savo moteriai padėti. Ir turi žinoti, kaip jai padėti. Nes jeigu eina tik "pasižiūrėti", tai jau atsiprašau. Čia ne spektaklis ir ne kino filmas. Pažįstu tokių, kurie ėjo "pažiūrėt", o kai žmonos ruošėsi gimdyti antrą kartą, sakė "Ne, ačiū, jau vieną kartą mačiau ir daugiau nenoriu"

Vyras gimdyme turi būti dalyvis, o ne pasyvus stebėtojas.