Na žinokit nors ir negražu džiaugtis kitų vargais, bet paskaičiau temą - ramiau pasidarė, na ne vienintelė mano dukrelė tokia sunkiai užmigdoma, o palyginus su kai kuriais atvejais tai ir visai viskas ne taip blogai

Sunkiausia buvo migdyt turbūt iki 4 mėn. Kol buvo ką tik gimus, užmigdavo bežįsdama pienelį, bet po to prasidėjo vargai vargeliai. Tik nori ją paguldyti - ji staigiu mostu pakelia rankas, atsibunda ir vėl viskas iš pradžių. Kartais užmigdavo, jei lovoj aš šalia gulėdavau arba man ant pilvo (bet taip dažniausiai tik vakare). Tėtukas pasiūlė dienos miegui ją kniūpsčią guldyti, ne ant nugaros. Kurį laiką buvo geriau, bet po to su pilveliu buvo bėdų, netiko šitaip. Tada tėtukas mūsų vėl gerai sugalvojo - nupirko kamuolį, ant jo atsisėdu ir sūpuoju, dainuoju kol užmiega, bet net ir taip - kai kiekvieną dieną n kartų sūpuoji, kartais po pusvalandį ir ilgiau, nugara jau ėmė kentėt. O paguldyt sunku būdavo, lauki kol įmigs "kietai" kokias 20 min, o tik guldai - vis tiek prabunda

Kartais visas miegas ant rankų tik ir trukdavo. Siaubingai visa tai vargino. Mažė visai manęs nepaleisdavo...
Po to man trūko kantrybė, pamaniau užteks to stengimosi "kad tik nepabustų" ir viską kuo tyliau daryt - kaip bus taip. Pradėjau kitokią strategiją: migdau ant kamuolio, kol užmiega (su niūniavimais ir krūtim), tada einu į miegamąjį atsisėdu ant lovos (nebesūpuoju), porą minučių palaikau, kol pati paleidžia mane arba išimu krūtį, ir tada guldau be ypatingų ceremonijų į jos lovytę ant pilvo. Pastebėjau, kad tokioj dar tik užmigimo stadijoj ji neturi matyt noro priešintis tam ateinančiam miegeliui. Nors ir sureaguoja, bet iškart vėl užsimerkia ir miega. Taip ir iki šiol užmiegam (mums 6 mėn), gaunasi 3-4 kartus per dieną, priklausomai nuo to, kaip ilgai miega. Bet dažniausiai balselį išgirstu jau po 30-45 minučių

Sunku, nes dažnai būnu viena namie, ką per tiek laiko tespėsi padaryt... Pavalgyt nebent pasigamint ar po dušu palįst.
Tiesa, dabar jau lengviau nakčiai guldyt. Jau nebėra to isteriško mosto rankomis, kai guldau ją į lovą, kartais pasisuka kaip jai patogiau ir tada užmiega. Guluosi kartu su ja, nes kitaip neišsimiegočiau - ryte ji žadina apie 7h. Pradeda spardytis, murmėti, vartytis. Bet šiaip naktį išmiega gerai, kartais paryčiais 1-2 kartus tereikia duoti pienelio, sūpuoti nereikia, keltis irgi - tai bent tiek gerai. Dabar jau laukiu naktinio miego, ne taip kaip buvo kažkurį laiką - bijodavau vakarinės isterikos ir dar kelių atsikėlimų per naktį.
Su laiku vis tiek keičiasi miego pobūdis ir užmigimas. Manau, kad va per pusę metų mažoji priprato nebebijoti būti paguldoma, ateis ir ta diena, kai užmiginės pati. Kantrybės ir laiko klausimas

Nemanau, kad reikia leist vaikui išsirėkti ir bandyt per prievartą mokyt patį užmigti. Svarbu kūdikio pasitikėjimas mama, tada pamažu ir baimės, ir rūpesčiai dings

O vaikučiai visi skirtingi, ir jeigu vienam išvis nereik mamos, kad užmigtų, kitam jos labai labai reikia, ir nereik visų į vieną standartą sugrūst, neva palik vieną ir pripras užmigt. Kartais pagalvoju, o jei išties mažiukei kažką skauda, o aš ją paliksiu rėkt? O kartais pagalvoju - kiekvienam iš mūsų taip patinka užmigti mylimo žmogaus glėbyje, o juk mažiukui žmogeliukui MAMA yra tokia mylima, šilta ir brangi. Nereikia stengtis per prievartą nutraukti priklausomybės nuo mamytės; praeis kažkiek laiko, ir tik su nostalgija galima bus prisiminti tą artumą bei prisirišimą, kurio nesigėdijo ir rodė kūdikis