Mirusiam, manau, jokio skirtumo, kaip mes vilkime ir kaip elgiamės. Jei koks ryšys su "kita puse" ir yra, tai tuomet gal svarbu vienintelis dalykas-ką mes jaučiame. Drabužiai bei elgsenos konvencijos svarbios čia esantiems. Giminėms, pažįstamiems ir mums patiems. man, pavyzdžiui, prieš daugiau nei dešimt metų atrodė absurdiška laikytis tų papročių, kaip pakankamai absurdiškos atrodė ir tradicinės laidotuvės, gėlės, žmonės, kasimas žemėn. Dabar į tą reikalą žiūriu nuosaikiau-tradicijos yra, jos gyvos ir tai nėra blogai. Nors jei kas klaustų, ko norėčiau aš, jei mirčiau- tai pasakyčiau, kad ugnies, baltos spalvos ir jokių įsipareigojimų iš likusiųjų, jokių ašarų ir paminklų. Gal taip ir dera pasirinkti- galvojant apie tą, kurio gedime? Jei tai buvo močiutė, kuri pati laikėsi visų tradicijų, tai gal gražu ją taip pagerbti? O jei draugas, kuris gyveno kitu ritmu, tai gal viso to "parodomojo" gedulo tikrai nereikia?
QUOTE(Busta @ 2005 05 18, 11:39)
Iš kitos pusės įsijautus į gedulą galima tikrai nuprotėti, kokia depresija susirgti ar pan., tad kartais, MAN taip atrodo, gal geriau stengtis padėti sau ir nors išoriškai sau nepriminti to liūdesio ir skausmo. Geriau stengtis toliau gyventi iškelta galva ir didžiuotis, kad pažinojai tą žmogų ir atsiminti su šviesia pagarba, negu visaip gedėti jo. Juk ir senuose papročiuose draudžiama pernelyg ilgai gedėti arba raudoti mirusiojo, nes taip apsunkinama jo sielos kelionė anapus, jis pririšamas šioje žemėje.
prievarta sau nepriminti - tai laužyti savo dūšią... nieko nehalima daryti prievarta... kiekvieną liūdesį reikia išliūdėti. kitaip jis sugrįžta ir netinkamu laiku netinkamoj vietoj... o drabužiai - man regis irgi reikia "atsiklausti širdies". Aš gedulą stropiai už mamą nešiojau pusę metų - tikrai nesinorėjo nieko, po to ėjo viskas švelnyn... tai juk natūralu netekus artimo žmogaus liūdėti...
Prieš kelias dienas patyriau netektį... ir rengtis šviesiais, ryškiais drabužiais tikrai nesinori, ne tos nuotaikos, nežinau kiek tai tesis, bet manau termino tam nėra, kad būtinai turi 1 metus nešioti.
Sutinku, kad tai kiekvieno asmeninis reikalas ir ne kitiems teisti ar apkalbinėti žmogų, nesilaiko tradicijų.
Sutinku, kad tai kiekvieno asmeninis reikalas ir ne kitiems teisti ar apkalbinėti žmogų, nesilaiko tradicijų.
QUOTE(Azalija @ 2005 05 18, 11:04)
prievarta sau nepriminti - tai laužyti savo dūšią... nieko nehalima daryti prievarta... kiekvieną liūdesį reikia išliūdėti. kitaip jis sugrįžta ir netinkamu laiku netinkamoj vietoj... o drabužiai - man regis irgi reikia "atsiklausti širdies". Aš gedulą stropiai už mamą nešiojau pusę metų - tikrai nesinorėjo nieko, po to ėjo viskas švelnyn... tai juk natūralu netekus artimo žmogaus liūdėti...
Na, aš ir nesakau, kad visai nereikia liūdėti. O ta metų trukmė ar kažkoks kitoks laikotarpis nustatytas kiekvienos tautos būdavo panašus, čia kilę iš senų laikų, tik dabar primiršta ta konkreti numatoma trukmė. Tiesiog papročiai numatydavo konkretų laiko tarpą, kai žmogus turėdavo teisę gedėti, nesilinksminti ir būti kiek kitoks nei įprastai. Tačiau praėjus tam laikotarpiui žmogus privalėdavo nusimesti gedulo rūbus ir stengtis gyventi toliau, grįžti į bendruomenę, rūpintis savimi ir savo artimaisiais, tiesiog užbaigti tą etapą. Aišku, jausmai nepasikeisdavo rytojaus dieną`, tačiau tokia tvarka buvo. Ir aš manau, kad tai labai sveika, toks ribų nubrėžimas, kiek žmogus gali gedėti, nekenkdamas savo ir savo vaikų ir artimųjų gerovei ir psichinei būsenai. Juk būna, kad žmogus nebejaučia ribų gedėdamas, o vaikas užauga laukinukas bei traumuotas. Todėl žmogus turi stengtis užbaigti gedulą dėl savęs ir kitų.
Aš asmeniškai stengiaus gyventi toliau, nedramatizuodama, tik galvodama,kad tam mirusiam žmogui dabar geriau ten, negu čia, o aš aš nepražūsiu. Paverkdavau kartais, tačiau prie mirusiųjų nereikia prisirišti- jie jau nebepriklauso čia.
QUOTE(Busta @ 2005 05 18, 15:26)
Na, aš ir nesakau, kad visai nereikia liūdėti. O ta metų trukmė ar kažkoks kitoks laikotarpis nustatytas kiekvienos tautos būdavo panašus, čia kilę iš senų laikų, tik dabar primiršta ta konkreti numatoma trukmė. Tiesiog papročiai numatydavo konkretų laiko tarpą, kai žmogus turėdavo teisę gedėti, nesilinksminti ir būti kiek kitoks nei įprastai. Tačiau praėjus tam laikotarpiui žmogus privalėdavo nusimesti gedulo rūbus ir stengtis gyventi toliau, grįžti į bendruomenę, rūpintis savimi ir savo artimaisiais, tiesiog užbaigti tą etapą.
panašiai ir supratau... o papročiai iek pamenu, ir būdavo netgi ne vienodas laiko tarpas, priklausomai nuo to, kas mirė - vaikas, vyras ar tėvai... o tų ribų nubrėžimas - juk panašiai ir vyksta - pusė metų - metai, kol žmogus gali normaliai grįžti į gyvenimą...
Manau, kad svarbiausia tai, ką žmogus išgyvena širdyje. Rūbai ne vienintelė priemonė, rodanti, kad gedi žmogaus.
va o kalbant ne apie rūbus... turbūt esate girdėjusios ar mačiosios, kai kapinėse žmonės linksminasi 
tai yra, valgo, geria, "vaišina" kapą. netoli mano artimųjų palaidotas net neįsivaizduoju kokios religijos žmogelis. nu jau kaip suvažiuoja giminėlė su vaišėm, armonikom 
ir palieka ant kapo kiaušinių, daržovių, duonos
na nelinksma man nors tu ką, kai miršta artimas. na gal ir reikia džiaugtis, kad žmogus paliko galų gale šitą ašarų pakalnę, bet kad tas džiugesys visai neima
tai yra, valgo, geria, "vaišina" kapą. netoli mano artimųjų palaidotas net neįsivaizduoju kokios religijos žmogelis. nu jau kaip suvažiuoja giminėlė su vaišėm, armonikom ir palieka ant kapo kiaušinių, daržovių, duonos na nelinksma man nors tu ką, kai miršta artimas. na gal ir reikia džiaugtis, kad žmogus paliko galų gale šitą ašarų pakalnę, bet kad tas džiugesys visai neima
Nu ka apie juodus rubus manau? Jei zmogui noris tegu nesioja, o jei jam nesinori, tegu nenesioja. Manau daug svarbiau kas sirdutej o ne kas kas ant kuno.
Nu nezinau, as manau kiekvienas savaip ta gedula supranta. Kai mire man artimas zmogus, buvo tokia padetis, kad negalejau net i laidotuves nuvaziuot. Ir ka sypsojaus darbe kaip menulis, nors sirdyj taip blogai buvo... Niekas nebutu pasakes, kad gedziu. Nes manau yra tokis dalykas kaip profesionalumas, apmetykit mane akmenais, bet man pvz dzin ar pardaveja arba padaveja gedi ar ne, as noriu ja matyt su uniforma ir isissiepusia. Ir man dzin tas jos gedulas. Ir taip bet kuri darba bepaimsi, ar tu bosas ar tu dar kas nors... Reikia sieptis. As nesakau, kad turi vakarelius daryt, bet zinot man tas pasakymas kad gedulas, tai tik juodi rubai ir skausmo israiska veide, tai tokia nesamone. O sirdyj verkt galima ir skardziai juokiantis
QUOTE
gedėdamas žmogus dažniausiai nevaikšto išsišiepęs iki ausų ir, teisingai buvo pastebėta, duoda suprasti, kad geriau nieks nelįstų. tai ir drabužiuose turėtų atsispindėti tokia nuotaika.
Nu nezinau, as manau kiekvienas savaip ta gedula supranta. Kai mire man artimas zmogus, buvo tokia padetis, kad negalejau net i laidotuves nuvaziuot. Ir ka sypsojaus darbe kaip menulis, nors sirdyj taip blogai buvo... Niekas nebutu pasakes, kad gedziu. Nes manau yra tokis dalykas kaip profesionalumas, apmetykit mane akmenais, bet man pvz dzin ar pardaveja arba padaveja gedi ar ne, as noriu ja matyt su uniforma ir isissiepusia. Ir man dzin tas jos gedulas. Ir taip bet kuri darba bepaimsi, ar tu bosas ar tu dar kas nors... Reikia sieptis. As nesakau, kad turi vakarelius daryt, bet zinot man tas pasakymas kad gedulas, tai tik juodi rubai ir skausmo israiska veide, tai tokia nesamone. O sirdyj verkt galima ir skardziai juokiantis
Lietuvoj gyva tradicija nešioti juodus gedulo drabužius. Net girdėjau, kad mirus mamai tamsūs rūbai nešiojami 1 metus, tėvui - 0,5 metų...
Vienos pažįstamos mama dar prieš mirtį paprašė dukterų per jos laidotuves nesirengti juodai. Ir ką, merginos, paklususios savo mamos prašymui, buvo pasmerktos...
Galvoju, kad čia kiekvieno asmeninis reikalas, kaip gedėti. Rūbų spalva tikrai dar ne viskas - kiekvienas gali jaustis labai skirtingai, ir savo liūdesį skirtingai išreikšti. O ištikrųjų tai svarbiausia, kas tavo širdelėje.
Vienos pažįstamos mama dar prieš mirtį paprašė dukterų per jos laidotuves nesirengti juodai. Ir ką, merginos, paklususios savo mamos prašymui, buvo pasmerktos...
Galvoju, kad čia kiekvieno asmeninis reikalas, kaip gedėti. Rūbų spalva tikrai dar ne viskas - kiekvienas gali jaustis labai skirtingai, ir savo liūdesį skirtingai išreikšti. O ištikrųjų tai svarbiausia, kas tavo širdelėje.
As pritariu Nerytei 
kad zinoma pacia nebus nei nuotaikos nei noro nesiot balta ar rozine suknele su bantukais kai netenki mylimo ,artimo zmogaus bet po keleta menesiu pradedi suprasti kad gyvenimas tesiasi ,kai tave palaiko tavo draugai ir tu pradedi sypsotis ,tai as nemanau kad reikai vilketi metus ar kazkiek laiko ta juoda ruba ,juolabiau kad jis nuteikia nekaip kai pati pasiziuri i save veidrody stovi juoda ,nuotaika nekokia ir zmones bijo tau ka pasakyti ,nes tu vaiksciojantis liudesys ..... Nors pamenu mano teveliui mirus 
mama liepe man butinai juodai renktis ( bet as buvau uzsispyrusi paaugle ir pasakiau kad juodo banto nesisegsiu i plaukus nors tu ka!!! 
ir dziaugiuosi kad nesegejau jo !! Mano nuomone ,svrbu ka tu nesioji savo sirdyje ,o ne kokius rubus devi !!!
kad zinoma pacia nebus nei nuotaikos nei noro nesiot balta ar rozine suknele su bantukais kai netenki mylimo ,artimo zmogaus bet po keleta menesiu pradedi suprasti kad gyvenimas tesiasi ,kai tave palaiko tavo draugai ir tu pradedi sypsotis ,tai as nemanau kad reikai vilketi metus ar kazkiek laiko ta juoda ruba ,juolabiau kad jis nuteikia nekaip kai pati pasiziuri i save veidrody stovi juoda ,nuotaika nekokia ir zmones bijo tau ka pasakyti ,nes tu vaiksciojantis liudesys ..... Nors pamenu mano teveliui mirus mama liepe man butinai juodai renktis ( bet as buvau uzsispyrusi paaugle ir pasakiau kad juodo banto nesisegsiu i plaukus nors tu ka!!! ir dziaugiuosi kad nesegejau jo !! Mano nuomone ,svrbu ka tu nesioji savo sirdyje ,o ne kokius rubus devi !!!
