Man atrodo, kad tai kiekvieno asmeeninis reikalas. As po mylimo zmogaus mirties kazkaip savaime rengiausi juodais drabuziais, nes taip norejosi...Ne metus, tik kelis menesius..Tol, kol buvo sunkiausia ir niekaip negalejau susitaikyt su netektim...Gal is tikruju tai buvo, kiap kazkas jau rase, zenklas aplinkiniams, kad nereikia dabar manes judinti...
mirus mano teciui praejo keletas savaiciu, gal net ir menesiu kol i pasamone prasimuse realybe kad jo jau nera ir nebus, kad jau niekas neatnes is sodo man pirmo siemecio obuolio, niekas neparnes kiseniui pirmuju riesutu ir t.t. save daznai pagaudavau, kad uzsimirstu jog jo jau nebera, nezinau kodel, gal kad nemaciau kaip jis sirgo, neturejau sanso su juo atsisveikinti ir ji tebeprisimenu sveika, zvalu ir besisypsanti... nenesiojau juodu rubu, nes manau kaip ne viena cia rase, kad tai tik pinigu metymas, ir man visai nusispjaut ka kiti pagalvos. as viena tezinau ka as galvoju ir kas mano sirdi ir lai niekas nedrista man pasakyti, kad as negedziu. gal as kaip tik noriu kuo greiciau uzmirsti netekti ir gyventi toliau
QUOTE(Cikadelė @ 2005 08 19, 11:49)
žiauriai čia parašei 
kažkaip bandžiau įsivaizduoti savo babytę 
, kuri taip rengiasi ir kapus šlavinėja, bet jos gedulas toks nuoširdus 
visada mes pripratę galvoti apie patį blogiausia. Nei tu pažįsti tą bobutę turguj nei ką, į dųšią žmogui neįlysi 
na kita kalba jei ta žmogų ilgą laiką stebi, esi su juo bendravęs bet kažkaip labai bjauriai tavo žodžiai nuskambėjo.............Jooo, iškrapštė mano postą po dviejų mėnesių
Rašiau apie asmenis, kuriuos neblogai pažįstu 
Tokių "gedinčių", su pasididžiavimu nešiojančių juodą rūbą, deja, teko sutikti. Būtent iš tokių pusės ir nuskamba didžioji dalis priekaištų. Beje, dar paauglystėje, priekaištaudami man dėl kasdien nešiojamos juodos aprangos, sakydavo: o kaip tu rengsiesi, kai tavo mama numirs? 
Nu ką, numirė tėvukas - vaikščiojau kurį laiką rudai oranžinė 
Tai man ir buvo "nykuma", "neišsiskyrimas iš minios" 
jau 1,5 mėn kaip tėčio nebėra, o taip sunku...
vis tiek nesitiki, kad jo nebėra...
su sese kalbamės, jei ko nežinome, sakom, kad reikės tėčio paklaust ir tik vėliau suprantame ką pasakėme...
kažkaip sunku tai suvokti, kai nematei žmogaus sergančio, visada žvalus, linksmas, gyvibingas, o čia staiga širdis sustojo ir baigta...
viena vertus tėčiui galima pavydėti tokios mirties, nesikankino kaip kiti sergantys kelis metus, bet taip sunku... sunku tiems, kuriuos jis paliko...
rengiuosi tamsiai, nes taip geriau jaučiuosi... o ką žmonės šneka, man vis vien - tėčio vis tiek niekas nebesugrąžins...
vis tiek nesitiki, kad jo nebėra...
su sese kalbamės, jei ko nežinome, sakom, kad reikės tėčio paklaust ir tik vėliau suprantame ką pasakėme...
kažkaip sunku tai suvokti, kai nematei žmogaus sergančio, visada žvalus, linksmas, gyvibingas, o čia staiga širdis sustojo ir baigta...
viena vertus tėčiui galima pavydėti tokios mirties, nesikankino kaip kiti sergantys kelis metus, bet taip sunku... sunku tiems, kuriuos jis paliko...
rengiuosi tamsiai, nes taip geriau jaučiuosi... o ką žmonės šneka, man vis vien - tėčio vis tiek niekas nebesugrąžins...
QUOTE(_celeste @ 2005 08 31, 12:19)
jau 1,5 mėn kaip tėčio nebėra, o taip sunku...
vis tiek nesitiki, kad jo nebėra...
su sese kalbamės, jei ko nežinome, sakom, kad reikės tėčio paklaust ir tik vėliau suprantame ką pasakėme...
kažkaip sunku tai suvokti, kai nematei žmogaus sergančio, visada žvalus, linksmas, gyvibingas, o čia staiga širdis sustojo ir baigta...
viena vertus tėčiui galima pavydėti tokios mirties, nesikankino kaip kiti sergantys kelis metus, bet taip sunku... sunku tiems, kuriuos jis paliko...
rengiuosi tamsiai, nes taip geriau jaučiuosi... o ką žmonės šneka, man vis vien - tėčio vis tiek niekas nebesugrąžins...
vis tiek nesitiki, kad jo nebėra...
su sese kalbamės, jei ko nežinome, sakom, kad reikės tėčio paklaust ir tik vėliau suprantame ką pasakėme...
kažkaip sunku tai suvokti, kai nematei žmogaus sergančio, visada žvalus, linksmas, gyvibingas, o čia staiga širdis sustojo ir baigta...
viena vertus tėčiui galima pavydėti tokios mirties, nesikankino kaip kiti sergantys kelis metus, bet taip sunku... sunku tiems, kuriuos jis paliko...
rengiuosi tamsiai, nes taip geriau jaučiuosi... o ką žmonės šneka, man vis vien - tėčio vis tiek niekas nebesugrąžins...
laikykis celeste
,tikrai labai sunku tiems kurie turejo su kazkuo atsisveikinti amzinai.. atrodo kad butu sansa dar nors kelais minutes pabuti kartu, kad pasakyti tai ko nepasakiau, kad atsiprasyti ir t.t. bet mums tai jau nepavyks, nebent jei yra pomirtinis gyveniams, tai mes juos sutiksime ten ir galesime sneketis i valais ir galesime klausti patarimu ir juoktis ir verkti galesim kartu. kartais pagalvoju, kad pasamone neisisavina realybes vien todel kad man nebutu taip skaudu del netekties 
QUOTE(Skarota Egle @ 2005 08 31, 14:00)
laikykis celeste ,tikrai labai sunku tiems kurie turejo su kazkuo atsisveikinti amzinai.. atrodo kad butu sansa dar nors kelais minutes pabuti kartu, kad pasakyti tai ko nepasakiau, kad atsiprasyti ir t.t. bet mums tai jau nepavyks, nebent jei yra pomirtinis gyveniams, tai mes juos sutiksime ten ir galesime sneketis i valais ir galesime klausti patarimu ir juoktis ir verkti galesim kartu. kartais pagalvoju, kad pasamone neisisavina realybes vien todel kad man nebutu taip skaudu del netekties
,tikrai labai sunku tiems kurie turejo su kazkuo atsisveikinti amzinai.. atrodo kad butu sansa dar nors kelais minutes pabuti kartu, kad pasakyti tai ko nepasakiau, kad atsiprasyti ir t.t. bet mums tai jau nepavyks, nebent jei yra pomirtinis gyveniams, tai mes juos sutiksime ten ir galesime sneketis i valais ir galesime klausti patarimu ir juoktis ir verkti galesim kartu. kartais pagalvoju, kad pasamone neisisavina realybes vien todel kad man nebutu taip skaudu del netekties dėkui, bet taip jo trūksta...
kiekvienoj situacijoj galvoju ir žinau ką jis būtų daręs ar sakęs; gal todėl, kad kartu gyvenome, kad buvau jo mažilka, nes su sese skirtumas 14 metų, ji gyvena atskirai...
o jis taip laukė mano vestuvių, tą dieną kai mirė norėjo užvažiuot pas sesę pasiimt pataisytą kostiumą, net minčių neturėjo, kad neaugins mano vaikų...
tai beveik nepakeliama, tik tiek kad mes visi vienas kitą palaikome..
sena tema, senas ir paskutinis atsakymas... bet stai butent man sunkiu metu atradau ta kertele, kurioje galiu paskaityti kitu isgyvenimus, suvokti ir mintimis pasidalinti skausmu...
siuo metu man reikia spresti dilema del drabuziu...
juokinga, nes zinau, kad jis to nenoretu... juokinga, nes zinojau jo poziuri i visas tradicijas... nepaaiskinama, nes jis buvo kupinas gyvybes, svajoniu ir planu... bet del pacios saves, tas dienas devesiu juodus drabuzius... o veliau, gedesiu savyje...
paauglysteje visi mano drabuziai buvo juodi, o dabar ju neturiu nei vieno... meldziu tik vieno, kad greiciau begtu laikas ir skausmingos bei nepakeliamos savaites virstu menesiais ar metais, gal tada suvoksiu ir atrasiu prasme gyventi...
siuo metu man reikia spresti dilema del drabuziu...
juokinga, nes zinau, kad jis to nenoretu... juokinga, nes zinojau jo poziuri i visas tradicijas... nepaaiskinama, nes jis buvo kupinas gyvybes, svajoniu ir planu... bet del pacios saves, tas dienas devesiu juodus drabuzius... o veliau, gedesiu savyje...
paauglysteje visi mano drabuziai buvo juodi, o dabar ju neturiu nei vieno... meldziu tik vieno, kad greiciau begtu laikas ir skausmingos bei nepakeliamos savaites virstu menesiais ar metais, gal tada suvoksiu ir atrasiu prasme gyventi...
kaip bebutu sunku bugati reikes su tuo susitaikyti, kad ir kaip ziauriai tai skamba. patikek laikas visagalis gydo visas zaizdas
o del rubu ir tu visu tradiciju as tokios nuomones kad artima plaidojes zmogus turi elgtis taip kaip jam norisi ir taip kaip jis jauciasi geriau, o ne taip kaip diktuoja mums senove (visi tie gedulai ir juodu rubu devejimai ateje is senu laiku)
laikykites visos ir visi
o del rubu ir tu visu tradiciju as tokios nuomones kad artima plaidojes zmogus turi elgtis taip kaip jam norisi ir taip kaip jis jauciasi geriau, o ne taip kaip diktuoja mums senove (visi tie gedulai ir juodu rubu devejimai ateje is senu laiku)
laikykites visos ir visi
tie juodi rūbai-beprasmis mitas,teko matyti našlę ,kapinėse juodai apsirengusią ir raudančia prie mylimojo kapo,juoda ji ir gatvėje buvo,nors trys mėnesiai po netekties linksminosi su nauju draugu.juodas rūbas mane slegia,kai netekau artimo,nenešiojau jo,nes aplinkiniams galvos sukasi į gedintįjį-na ko neteko ,užuojauta ir pan.tokio gailesčio pakesti negaliu.jei jau yra skausmas ,jo
nenumalšins ir neužgoš tie želauni apdarai-ir po daugybės metų gyiesiems išliks gili netekties žaizda.
nenumalšins ir neužgoš tie želauni apdarai-ir po daugybės metų gyiesiems išliks gili netekties žaizda.
QUOTE(kristina mikalauskienė @ 2006 05 03, 22:57)
tie juodi rūbai-beprasmis mitas,teko matyti našlę ,kapinėse juodai apsirengusią ir raudančia prie mylimojo kapo,juoda ji ir gatvėje buvo,nors trys mėnesiai po netekties linksminosi su nauju draugu.juodas rūbas mane slegia,kai netekau artimo,nenešiojau jo,nes aplinkiniams galvos sukasi į gedintįjį-na ko neteko ,užuojauta ir pan.tokio gailesčio pakesti negaliu.jei jau yra skausmas ,jo
nenumalšins ir neužgoš tie želauni apdarai-ir po daugybės metų gyiesiems išliks gili netekties žaizda.
nenumalšins ir neužgoš tie želauni apdarai-ir po daugybės metų gyiesiems išliks gili netekties žaizda.
gegužės 1d. buvo 6 metai kaip mano ėvelio nebėra. Išėjo prieš 6 metus ryte į darbą ir paskui mums us mama teko važiuot į morgą atpažinti (nelaimingas atsitikimas darbe). Čia buvo čia nebėra. Skaudu buvo labai ir baisu, nežinojom nei kaip visskas buvo nei kaip žuvo. Darbovietė viską slėpė ir visiems kaišiojo kyšius(med.ekspertams, prokurorei) kad tik mes į teismą nepaduotumėm ir nepriteistumėm kompensacijos. Dar ir dabar po šešių metų nieko tikslaus nežinome, ilgai tampėmės po teismus, bet veltui - supratom kad Lietuvos geležinkeliai galinga ir turtinga tokiems atvejams organizacija. Mano mama dar ir dabar nesusitaiko, vis ieško gal kas teisybę pasakys.
Bet grįškim prie temos, nors ir kaip skaudu buvo bet aš gedulo rūbų nenešiojau išskyrus per laidotuves. Kodėl? Viena priežasčių buvo labai šilta, o antra-tikrai nenorėjau kad man dabar visi sakytų kaip užjaučia, klaustų kaip viskas čia buvo. Tiesiog norėjau pabėgti nuo visų. Širdy tai buvo juodas gedulas, dar ir dabar jis yra kai pagalvoju koooooks nuostabus jis būtų buvęs senelis mano mažajai, ir kaip viskas kitaip būtų susiklostę jei jis dabar dar būtų
Mano nuomone gedėti reikia širdyje, o ne "rūbuose". Žinokit gaunasi kažkoks mazochizmas, kai vasarą reik rengtis juodai, nes kaimynkos gali pasmerkti... Taip buvo su mano bendradarbėmis, kai ir vienai mirė tėvas, o kitai mama ir abiems vasarą reikėjo "nešiot gedulą", nes gyvena kaime ir ten nebandyk ne juodai apsirengti. Vinekart nebeištvėrusi apsirengė baltą maikę, tai kaimynė "užpilingavo" ir paklausė, ar jau mamytės nebegedi?
Ech, nežinau...
Ačiū Dievui man dar neteko gedėti, bet manau kad juodai tikrai nesirengčiau (raudonai irgi), yra gi ir kitokių "ramių" spalvų.
Ech, nežinau...
Ačiū Dievui man dar neteko gedėti, bet manau kad juodai tikrai nesirengčiau (raudonai irgi), yra gi ir kitokių "ramių" spalvų.
