Sveikos

radau sia temele, ziuriu nemazas susidomejimas ja, tai papasakosiu ir as savo vestuviu istorija, tik ji priskiriama prie nelabai smagios

Nesamones prasidejo dar pries vestuves, kaip likus tik porai savaiciu iki sventes, fotografas pranese, kad neatvyks, nes jam nepataisomai sugedo fotoaparatas ir kol pataisys, praeis gal menuo

Zodziu, buvo daug nervu ir asaru, viena laime, kad radau kita fotografa ir, pasirodo, daug geresni uz anksnesniji

Pagrindinis siaubas ivyko vestuviu ryta.. Is seniau su MB buvom sutare, kad miegosim atskirai - jis pas savo tevus, as pas savo, bet kazkaip isvakarese man taip nesinorejo namie nakvot, kad nors nusauk

Su MB net susipykom del to, bet vis delto isejau miegoti pas ji. Po to tik del to dziaugiausi. Vestuviu ryta prabudau kazkaip instinktyviai, lyg pasokau lovoje - galvojau, kad cia nerimas daro savo. 11val turejau eiti darytis makiazo, o dar nusimaudyti ir kt pasiruosimo darbus reikejo atlikti, del to isskubejau pas mama. Griztu ir nusciuvu - sedi mociute virtuvej ir verkia

Is pradziu dar susinervinau, nes turejo paruosti kambari su uzkandziais ir gerimais, mama turejo su MB vaziuoti torto pasiimt, o nei kambarys pradetas ruosti, nei mamos nera, o cia dar mociute neaisku ko zliumbia. Pasiteiravau mociutes, kas ivyko, tai nieko nesako, bet verkia ziauriai. Jau norejau eiti i miegamaji pasiimti savo daiktu, kaip mociute greitai prisoko ir uzdraude ten eiti. Paskui kukciodama pasake, kad paryciais mire mano dede (mamos brolis, mociutes sunus) ir jo dar neisveze is miegamojo

Galvojau, kad tuoj mirsiu pati - pakirto kojas, rankas, ateme zada, jauciausi it komos istikta. MB lauke mamos, kad torta pasiimt, tai viska isgirdes taip pat nepajudejo is vietos.. Kol grizo mama (isbego pranesti apie dedes mirti) taip ir stovejome istikti soko, tik apkabine mociute. Man buvo taip negera, kad net asaros nesikaupe. Norejosi saukti, rekti, galvoje sukosi begale minciu: kas dabar bus? Kaip svente? Reikia viska atsaukti, visiems pranesti ir t.t. Taciau grizo mama ir grieztai isake eiti svesti sventes. Mano mama labai stipraus charakterio, todel liepe mastyti blaiviai - viska atsaukti galima, taciau sumoketi pinigai nebegris, vadinasi svente nusikelia neribotam laikui, sveciai atvaziave ir jau ruosiasi, o dedes kuno vis viena neatiduos be pirmadienio. As retai ji matydavau, man nebuvo labai labai skaudu, taciau mociute buvo tokia paluzusi, kad negalejau atsigauti. Vis delto mama liepe tuoktis, sugirde mums visiems raminamuju, atvaziavo policija, isnese kuna, o toliau atsimenu visa pasiruosimo procesa kaip per ruka - maudausi, plaunu galva, suku bigudukus, pasidarau sukuosena, einu pas visaziste, sedziu it bejausme, pazado akis labai gerai, taciau veidas baltas kaip geisos (o pati as tamsi), gristu namo, apsiverkiu, plaunu veida, pasipudruoju pati, ateina pamerges, filmuotojas, mane rengia, filmuoja, geriam brendi, stalai taip ir liko neparuosti, mama mums dar vaistu duoda ir liepia niekam neprasitarti apie nelaime, iseiname i CMB. Nezinau, ar grynas oras, ar brendis, ar vaistai, ar jaudulys, o greiciausiai viskas padejo man atsipalaiduoti ir vel isvydus savo nuostabiai atrodanti MB slogios nuotaikos po truputi pradejo trauktis. Supratau, kad nuolat galvodama apie nelaime, tik susigadinsiu svente, MB tai pat mane taip guode, o veliau jaudulys tariant lemtinguosius "taip" padejo uzsimirsti. Visa kita sventes dalis praejo gana sklandziai, isskyrus ta fakta, kad as prie altoriaus ejau be puokstes, tusciom rankom, nes per ta ivyki sese pamirso paimti ja, o ir visi kiti kazkaip nepastebejo ir tik isejus is CMB kazkas paklause: "Aurelija, o kur tavo puokste"

drauges strimgalviais nuleke paimt, tai paskui jau makalavausi su ja. Esu be galo dekinga savo be galo stipriai mamai, kuri pati laikesi labai gerai, palaike mociute ir mane, o per pacia svente drauges mane taip uzeme, kad visiskai uzsimirsau. Buvo labai smagu

tik grizus i viesbuti gal valanda laiko verkiau. Matyt buvo emocine iskrova

Taigi, tokia ta mano kurioziska, jei taip galima pavadinti, vestuviu istorija. Sekancia diena buvo sventiniai pietus uosviu namuose, tai pasakius sveciams, kas ivyko, asaru neislaike nei vienas

kazkas pasake girdejes senoliu isminti : zmogus, isejes anapilin, dovanoja jauniesiems savo gyvenimo laime, del to naujai sukurta seima bus tvirta kaip niekad. Bandau vadovautis tuo posakiu ir tik dabar, po vestuviu praejus jau beveik metams laiko, galvodama apie spalio 25d prisimenu savo vestuves, o ne dedes mirti. Laidotuvese nedalyvavom, nes uzdraude gimines, tik po savaites nuvaziavom i kapines pasimelsti ir uzdegti zvakute

kadangi tuokemes tik CMB, kazkada planuojame daryti ir kitas mini vestuves - tuoktuves baznycioje - kad musu svente pasikartotu, taciau tik graziausiomis akimirkomis

Zinoma, tai bus negreitai, gal net tada, kai susilauksime vaikelio ir ji krikstysime, taciau si ideja tikrai virs realybe