QUOTE(nokas @ 2008 06 29, 00:16)
nežinau...greit bus metai,kai tokia tapo. manau priežastis,kad turejo meilūžį ir aš atsitiktinai apie tai sužinojau.Aišku buvo bjauri scena,aiškinimaisi,bet mylėjau ir dabar dar myliu,todėl atleidau,žinoma pasitikėjimas krito. Atsirado nematoma siena tarp mūsų,nerandam bendros kalbos, kada kur nors išvykstam-žmoną tarsi kas pakeičia:ir maloni,ir paslaugi,ir linksma. na o kada nami artyn,vėl tampa kažkokia nekalbi,uždara. visaip bandžiau aiškintis,bet užsidaro savyje,neįmanoma ištraukti žodžio,lkausiau,gal skiris reika,bet ir vel tas pats atsakymas-nenoriu,gerai kaip yra. gal aš jai nuobodus tapau...
Manau, kad padėtis rimta. Jūsų žmona pyksta ant jūsų už tai, koks esat. Ir tuo pačiu supranta, kad geresnį vargu ar ras. Ar jūs suprantat, kad esat savo žmonos šuo? (atleiskit už išsireiškimą, bet geresnio apibūdinimo neradau, visi kiti būtų žodžių vyniojimas į vatą). Jūsų santykiai nėra lygiaverčiai. Žmona užsako muziką, o jūs pagal ją šokat. Ji žino, kad jūs šoksit taip, kaip ji lieps. Niekas niekada nepasikeis.
Manau, kad meilužis tik paaštrino jos pojūčius. Jis buvo kitoks ir ji ėmė jūsų nekęsti. Su juo ji galbūt būti negalėjo. Jūs turit vaiką. Ji nemato išeities ir jai yra blogai. Todėl ji užsakė abejingą muziką ir jūs šokat pagal ją. Kažkodėl manau, kad amžius čia ne prie ko.
Variantai galimi du (tai mano nuomonė, jokiu būdu jos neperšu niekam):
1. jūs turite pasakyti, kad taip jums netinka ir palikti ją (arba priešingai, nežinau jūsų situacijos). Netekties akivaizdoje žmogus kartais patiria naujus išgyvenimus, per kuriuos ateina suvokimas. Bet nemanau, kad jūs galėtumėte pasinaudoti šiuo patarimu, nes jums neužteks drąsos. Be to tai tikrai gali būti taškas jūsų šeimos istorijoje. (tačiau tokiom aplinkybėm visvien kažin ar ji išliks)
2. Žmona patirs įvairių išgyvenimų, kurie jai padės jus priimti tokį, koks esat ir ji PATI panorės su jumis gyventi. O tada ir kalbėtis.
Bet kokiu atveju nepatariu jos spausti pokalbiui. Tai ją gali tik erzinti. Galbūt jei padėtumėte jai išlaikyti atstumą ir leistumėte jai pačiai savyje susivokti - jums nereikėtų išeiti. Tačiau jūs turite taip pat GYVENTI, o ne tik būti dėl jos.
Įskaudinti nenorėjau nė vienu žodžiu. Tačiau susidarė įspūdis, kad dabar jūs negyvenate dėl savęs. Jūs pririšate žmoną savo gerumu, neturite to, ko ji nori ir dar neleidžiate jai kvėpuoti. Būkite savimi ir dėl savęs. Dėl VAIKO. Bet ne dėl jos.