Abejingumas

Jomajo, kokia baisi tema. Geriau bučiau neskaičiusi.

Na kokios kalbos. Oro jai trūksta. Bet ji neturi kur dėtis. Ji galbūt norėtų keisti vyrus kaip kojines ir bėgti nuo savęs, o čia jūs- žiūrit nuolankiu žvilgsniu, ji atsakinga už jūsų prieraišumą...ir gaila jai jūsų. Ir vaiko. Jaučia, kad pateko į spastus. O padaryt nieko negali.

Tokį abejingumą iš vyro patyriau paskutiniais nėštumo mėnesiais ir koks pusmetis po vaiko gimimo
Būdavo dingsta parom - rašau žinutę, kad man lyg sarėmiai, prastai jaučiuosi, atsakymo nėra.... Parsiranda ryte ir į priekaištus atsako: "aš žinojau, kad čia tu specialiai manipuliuoji, kad aš namo grįžčiau".
Vaikui gimus į ligoninę (nors gimdyme pats savo noru dalyvavo) per MILŽINIŠKUS kamščius sugebėjo nuvažiuoti aplankyti vieną kartą per keturias dienas.
Kuo toliau tuo gražiau - Kalėdos, atšventėm pas tėvus, grįžom namo, tas į dušą, persirengė, ir išvarė - nei kur, nei kaip, nei su kuo nepasakęs, vienintelis atsakymas "netrukdyk man gyventi".
Ir taip galėčiau vardinti be galo be krašto. Buvau tvirtai apsisprendusi skirtis, tik palaukti, kol vaikas paaugs, juk kam man tie rūpesčiai tą akimirką, vistiek naujo vyro nepulčiau ieškoti.
Prirėmus prie sienos ir pasikalbėjus, paaiškėjo, kad jam tiesiog dingo aistra, ta karštoji meilė, trauka, kad aš jam labai brangi, jis neįsivaizduoja gyvenimo be manęs...- bet taip gyventi be ugnelės jis irgi negali.
Padėjo mums pagyvenimas atskirai - dingo mano nervai ir priekaištai, žinojau, kad jis neturi grįžti, tai ir nelaukdavau prie durų.
Pradėjau gyventi savo gyvenimą, planuotis laisvalaikį, prisigalvoti visokiausių pramogų su vaiku.
Kai vaikui suėjo pusmetukas, jis grįžo. Nuo to laiko jokių balių, jokių dingimų, idealus elgesys - tiesa, pirma tvyrojo įtampa, vis laukdavau, kada jau čia vėl prasidės. Bet jau metai kaip matau begalines pastangas, kad viskas būtų gerai (yra minusų ir kitų niuansų, apie tai rašiau temoje šalimais).
Temos autoriui galiu pasakyti - abejingumas gali būti ir laikinas, žmogus gali įvertinti, tai ką gali prarasti ir viskas gali pasikeisti.
Tik kitas aspektas yra tas - ar kai tas žmogus pagaliau "praregės", kad jus myli, ar jums dar reikės tos meilės?
Nes po visų išgyvenimų, kai buvau galima sakyti palikta daugiausia jėgų pareikalavusiu momentu, kai praradau žmogaus, kuriuo labiausiai tikėjau, paramą, mano jausmai labai susvyravo. Ir dabar jis neriasi iš kailio, net užsimena apie antrą vaiką, o aš per tą laikotarpį jau išmokau gyventi savarankiškai. Ir nesilipdo pas mus - fasadas blizga, nesipykstam, bet širdyje mano sumūryta didelė apsauginė siena ir daug pastangų reikia ją išgriauti, o ir baisu.

Jei teisingai suprantu sujungęs keleta jūsų žinučių skirtingose temose, tai gyvenimas jūsų ne toks ir blogas - namie visas jūsų užgaidas tenkinantis vyras, plius dar meilužis, tenkinantis kitas jūsų užgaidas.
Manyčiau visai neblogai, todfėl skųstis neturėtumėt. Turite viską, ko tik gali norėti moteris. O tai, kad iš skirtingų vyrų - tai jau tik detalės.

vat šita detalė man labiausiai ramybės ir neduoda

bet šiaip, Medini, tu teisus, man šiuo metu gerai. Išskyrus tai, kad labai norėtųsi po gero sekso prisiglausti prie tvirto peties ir užmigti, o ne staigiai rengtis ir viršijant greitį lekti namo

Šiaip skaičiau neblogą psichologinį straipsnį apie tai, kad meilužį turinčios moterys sulipdo vieną joms idealų žmogų iš tų dviejų. Iš bet kurio iš to vieno netektis neišvengiamai sukelia skausmą.

bet visgi ima depresija kai pagalvoji, kad tokį dvigubą gyvenimą visą laiką gyventi

Tegu jūsų neima depresija, nes tokio dvigubo gyvenimo visą laiką gyventi nereikės. Gal kokius 3-5 metus (čia maksimum), vėliau situacija keisis.

Dabar tik perskaičiau visą temą... Gali būti ir toks variantas: jis tobulas mylintis vyrs, ji pasimetusi filosofiniuose pasvarstymuose "būti ar nebūti", sukūrusi tobulą kankinės įvaizdį moteris... Bet gali būti ir kitaip. Man jos negaila, man gaila vyro, kuris myli ir susitaiko su viskuo ir gaila, kad jam nesuteikiama teisė apie savo santuoką žinot pakankamai, o kaip čia buvo sakyta, kad kai žmona po kurio laiko priims sau palankų sprendimą, jis bus pastatytas prieš faktą.

Aišku, už santuoką atsakingi abu, ir taip toliau...

O Jūsų, kaip vyro nuomone, jei moteris pasiima kitur tai, ko negauna iš savo vyro, tai yra išdavystė to vyro atžvilgiu? Nes aš suprantu, kad jei vyrui nereikia sekso, tai jis turėtų būti laimingas, kad kažkas patenkina jo mylimą (kaip jis teigia) moterį?

Turėtų. Jei blaiviai vertina situaciją.

tai va
bet maniškis vis klausinėja (juokais) kai išeinu iš namų, ar tik nesiruošiu būti jam neištikima o kai vakare bandau apkabinti ar prisiglausti atsakymas tas pats: "rytoj, gerai?"
nu viršūnė, ne kitaip ir pats neimu, ir kitiems neduodu

kalbetis jai gali trukdyti kaltes ir baimes jausmas.
o dar gali buti ir taip, kad ji sako/sake, bet tu negirdi/nenori girdeti.

Man regis, labai tiksliai apibudinta situacija...