Mes mąstome pozityviai!

Aš šitas tiesas išmąsčiau savaime gyvendama Visada jeigu kyla noras papriekaištaut patyliu ir pagalvoju, ką čia pasakius, kad žmogui suteikčiau palaikymo jausmą ir pakelčiau nuotaiką bei entuziazmą.

O mano tėvai tai nemoka be priekaištų kalbėti, tai dažnai po eilinio bandymo pamokyti aš nutylu ir nebenoriu kalbėti O tada viskas baigiasi pykčiais, kodėl aš nekalbu Bet kad jau jėgų nebebūna ir nusivylimas ateina... O gal pasiūlysit, kaip teigiamai reaguot?
Papildyta:
Tiesa, vakar nuėjau nusipirkti kokių bridžų vaikščioti po namus, tai man kažkodėl susišvietė, kad jie man tiks, nors buvo parašytas dydis S, o aš nešioju M. Pasirodė, kad padidinti jie Nusipirkau pora, grįžau namo, pasimatavau ir abu tooookie aptempti. Vakar vakare toks blogas jausmas, kam be reikalo net pora bridžų nusipirkau Bet šiandien ryte užsidėjau tuos, kur labiau spaudžia, sėdžiu prie kompiuterio lyg nieko. Mintyse galvoju `Ko čia nervuotis, kad kvailai apsipirkau, geriau reikia pasidžiaugti, kad į S dydį tilpau!!!` Reikia pozityvią pusę matyti
Papildyta:




Iš kokių knygų imat mintis apie ginčus ir nuomonių kovas?

Carnegie ''Kaip įgyti draugų ir daryti įtaką žmonėms'', lygtai taip vadinas

Ačiū už knygos pavadinimą



O aš motinai sunkiai atleidžiu ir žinau dėl ko. Nes mūsų mąstymo stilius absoliučiai skirtingas, todėl visiškai nesugebu jos suprasti ir `įlipti į jos kailį`, nes bet kokioje situacijoje abi elgtumėmės skirtingai ir skirtingai matytume Ji man absoliutus ateivis iš kitos planetos Manau, kad tas ir trukdo atleisti, nes negaliu savęs įsivaizduoti jos vietoje.

Ir yra tėvas. Irgi problematiškas žmogus, nuo problemų bėga prisigerdamas Ne kartą prisigėręs yra mane įskaudinęs, tuo pačiu motiną ir dėl ko man skaudžiausia - mano mažąją sesutę. Bet... Mes su juo esame labai panašūs ir mūsų mąstymo schemos tokios pat, todėl aš jį sugebu suprasti ir tuo pačiu atleisti. Kartais būdavo, kad mane įskaudindavo taip, kad tą akimirką net norėdavau, kad mirtų Bet po poros dienė vėl lyg niekur nieko meilė begalinė, viskas pamiršta ir atleista. Neseniai jam parašiau elektroninį laišką ir savim be galo didžiavausi, nes sugebėjau jį parašyti be priekaištų ir agresyvių jausmų, tik su meile. Įdomu, kaip reaguos ar reagavo perskaitęs, nes aš jo vietoj sutrikčiau, ten tiek teigiamybės, mums neįprasta, nes šeimoj teigiami jausmai nereiškiami. Pvz parašiau, kad jis man brangiausias žmogus pasaulyje. Jam turėtų būti nerealiai keista tokį dalyką perskaičius Pagalvos, kad man stogas pavažiavo

Daug prirašiau Žodžiu, man toks vaizdas susidarė, kad kai nesugebame žmogaus suprasti, tai nemokame ir atleisti, nes tas žmogus elgiasi ne pagal mums suprantamas elgesio schemas ir dėl to mes jį smerkiame, dėl to, kad jis mąsto kitaip

-----------------------
Ai, dar vieną dalyką pradėjau daryt. Mėgstu daug mąstyti ir kalbėtis su savimi dialogais mintyse. Jeigu `pašnekovas` ( ) pasako ką nors neigiamo, tai jam pasakau `kas čia taip kalba, prašom išeiti, su tavim nekalbu`ir toliau rutulioju mintis teigiama linkme. Aš čia po paskaitymų, kad neigiamos mintys - tai kažkokios piktos būtybės, kurios minta neigiamomis emocijomis, tai aš jas išvarau vos pajutus

Aš tavo vietoj lengviau atleisčiau, nes tu nekenti jo už tai, kad skaudina mamą, suaugusį žmogų, kuris puikiai gali pats savimi pasirūpinti. Taigi, aš būčiau rami. Mama pati turi spręsti savo problemas, jeigu jai blogai, sugalvoti, kaip atsiriboti ir pan. O aš nekenčiu savo motinos, kad skaudina sesę. Ir deja vaikas nuo mamos negali atsiskirti ar būti kaip nors atskirtas. Ir dėl to man sunku, kad nieko negalima padaryti, tik žiūrėti, kaip griūva vaiko asmenybė Plius aš ją kaltinu dėl to, kad tėvas geria, esu įsitikinus, kad jeigu turėtų normalią moterį šalia, jam gerti nereiktų, nes nebūtų tiek streso

Ir geriau įsigilinus man visai neįdomu, kaip tie du suaugę žmonės tarpusavyje kariauja. Nebūtų sesės, galėtų kariauti, kiek norėtų yra SUAUGĘ žmonės, turi visas galimybes savimi pasirūpinti Bet, va, gaila be proto, kad elgiasi kaip kvailiai ir vaiką skaudina.

Galbūt, Sufi, ir tavo tiesa..

***

O aš skaitau dabar ''kas paėmė mano sūrį?'', elektroninę knygą. kam įdomu, galiu atsiųst.

Sveikos, merginos Nesu labai dazna lankytoja temeles, bet visada labai malonu uzsukti pas jus

[quote=rutulux,2008 08 08, 19:31]
Eilėraštukas, kurį privalo išmokti atmintinai kiekviena moteris
[/quote]



[quote=liepsnele,2008 08 08, 23:00]
Džiaukimės tuo, ką turime, neimdami lyginti: niekuomet nebus laimingas tas, kam neramu, jog kitas yra laimingas.

Seneka
[/quote]

Vat sita tai man reikia ant sienos uzsirasyt Ko gero tai pagrindinis mano neigiamas bruozas (mano pacios akimis). Daznai lyginu save su kitais. ir nors tikrai nejauciu kazkokio uzslepto pykcio tiems, kam geriau sekasi, bet uzplusta nelabai geri jausmai, kai matau, kad kitiems sekasi geriau. Ypac jei kartu mokemes, o tai reiskia, kad lyg ir vienodas galimybes turim. Is tikruju tai moku pasidziaugti uz tuos zmones, bet tuo paciu ir tas blogas jausmas uzeina, kad ir as taip noriu Su MB sveciavomes pas vienus gerus draugus, kuriems tikrai labai gerai sekasi. Tai vakare susede pasikalbejom, kad abu panasiai jauciames. Jis man ir sako: kazkoks blogas jausmas man vidui, lyg ir nepavydziu, bet jausmas tai nekoks. Tai va.
gal zinot kaip su tuo kovot????
[/quote]


[quote=Sufi,2008 08 09, 14:00]
geriau reikia pasidžiaugti, kad į S dydį tilpau!!!` Reikia pozityvią pusę matyti
[/quote]

O kodel atgal nenesi tu kelniu priduot?

Ne `kilmingoje` parduotuvėje pirkta Bet sumokėjau minimumą, tai nieko.

Sveikos. Seniai čia berašiau, nors paskaitau vis
08-17 ir vėl užtemimas Taigi, mano gimtadienis

Sufi, Kaktuse.Skaitau knygą, štai radau kai ką įdomaus apie pyktį. Gal ir jums bus įdomu.
"Sakysite, nieko negalite pakeisti, nes kitas jus siutina. Bet kitas negali jūsų siutinti. Dar niekados vienas žmogus neerzino kito.Tai neįmanoma. Kitas žmogus gali ką nors padaryti, bet nirštate jūs patys.Visai nesvarbu, dėl ko kartą suirzote ar kuo pasipiktinote, priežastis piktintis lieka, jūs ir vėl galite piktintis.Kitaip tariant:pyktis nekeičia tikrovės, tik kenkia mūsų sveikatai".
Pykti galima atprasti.Tam gali padėti vidinis situacijos atkūrimas. Supykus galima atsukti filmą atgal ir dar kartą viską patirti mintyse.Savaip tvarkyti situaciją. Stengtis išlikti ramiai, ką nors daryti, kad pakeistumėte padėtį, matykite viską taip, kaip norėtumėte matyti.Pakartokite tai 21kartą ir įprasite atsikratyti pykčio.Gal atsiras kitų priežaščių pykti, bet ir tada galite nuo to atprasti.
Jei kam įdomu šios mintys iš Kurt Tepperwein knygos"Susikurkite tobulą gyvenimą".Joje radau tikrai gerų praktinių patarimų .Pabandykit ir jūs

Pasakykit man kokiu būdu žiūrėt pozityviai į faktą, kad mano sesė turi augti lygiai taip pat kaip ir aš karo lauke ir agresijoje? : (((((((( Man dabar gerai ir jaučiuosi kalta, kad esu suaugusi ir negaliu jai niekuo padėti ir ji ten turi gyventi. Beviltiškai jaučiuosi...........

Kaltės jausmas ir pyktis tikrai nepadės tavo sesei. Kartok, kad sesė gyvena darnioj, ramioj aplinkoj. Matysi, viskas ims keistis. Tu gali jai padėti, nekartok, kad negali, nes taip ir bus.

Gali net nesakyti, žinom, kad sunku bus taip galvoti, kai galvoje kirbės kitos mintys, kurios tau kiš baisią realybę. Bet tu turi tai padaryti, pasistengti. Gal tai viskas, ką gali dėl savo sesers padaryti, gal gali ir daugiau - mes nežinom, bet pozityvus nusiteikimas yra l.svarbu, dėka jo įvyksta ''stebuklai''...