Cia aprasyta kiek kitokia situacija, kai vaikas "nebuvo gerietis" nuo pat mazens. Bet visdelto, juk jis dabar paauglys! Kai prisimenu savo paauglyste (15-16m), tai tuo metu galvoje "kazkas apsivercia"

Jusu pasakojimas apie sunu man primine save
Nuo vaikystes nebuvau labai bloga, aisku, buvau (ir visdar esu) su charakteriu - truputi "ozka" (cia mano tevai taip sakydavo), uzsispyrusi (atsigimusi i teti), paauglystes metais
susiradau draugu, na, nieko labai baisaus nedarydavome, isgerdavom, parukydavom, grizdavau namo truputi veliau (apie 22-24val). Bet mano tevams tai buvo baisi tragedija. Atsimenu, mama verkdavo, o mane tai siaubingai nervindavo - stovedavau, ziuredavau i ja stiklinem akim ir nieko nesakydavau. Todel paskaicius puikiai suprantu jusu paauglius vaikus, kuriu asaromis nepavyksta prakalbinti. Dar dabar gerai atsimenu, kaip "uzknisdavo" tie verkslenimai ir moralizavimai (tiesa sakant, jie budavo del menkniekiu, ne dabar nesuprantu, ko ten zliumbt reikedavo). Paverkusi, ir nesulaukusi tiketosios reakcijos, mama nueidavo pasiskust teciui (tai dar labiau nervindavo - tada tikraja to zodzio prasme NEKESDAVAU savo motinos), mazasis broliukas jau tiesiog tempdavo mane i ju kambari "atsiprasyti". Ir neatsiprasydavau. "Uz ka tureciau??"
Labai nuotaika gadindavo tai, kad tevai negirdavo uz gerus dalykus - pasiekimus moksle, mene (tai atrode savaime suprantama), tik peikdavo ir pastebedavo kas negerai - "oi, kokia tu stora!"

(nu nors uzmusk!! Is kur jau busiu plonyte, kai abu tevai stambiu kaulu ir "nemenki". Suvalgai daugiau - blogai, pradedi laikytis dietos, nevalgai riebiu mamos kotletu - dar blogiau

Truko, oi truko jiems pedagogiskumo, toks vaizdas, kad savo kompleksus man suversdavo)
Dar nervindavo isankstinis ju nusiteikimas - atsikeli ryte geros nuotaikos, viskas grazu, ateini prie stalo, o tetis tik lept "va, vel susiraukus..."
Ir kas svarbiausia - bjaurus charakterio bruozai is niekur neatsiranda

Mano tetis labai uzsispyres, nepriimantis jokios kritikos ir pan. Tokia ir as

Bet siu charakterio bruozu manyje jis netoleruodavo, o savuju net nepastebedavo...
Sitaip tesesi kazkur pora metu. Pamazu viskas susitvarke, aisku, buna, ir dabar "nesusikalbam" (nors jau esu suaugusi, senai gyvenam atskirai), atsiranda trinties, bet...
Svarbiausia tai, kad tevai ir dabar isivaizduoja, kad buvo (ir yra) "tobuli tevai" - mazdaug "mes tau viska duodavom", veziodavomes i keliones (susikiskit jus tas keliones!!), buvom demokratiski (na, jie patys aukleti buvo "senoviskai", grieztai, tai gal
ir atrodo, kad cia jau "demokratija"

) ir t.t. Mano manymu, didele klaida yra visuomet pabrezti, kiek davei savo vaikui ir koks jis turi buti dekingas.
Manau, svarbiausia isgyventi sunku laikotarpi, kuris TURI praeiti, nes zmogus negali buti tik "blogas"