QUOTE(Naujas.vardas @ 2008 07 02, 12:53)
Taip, aš padariau daug klaidų - tai yra pirmas mūsų vaikas, augindami ir mokėmės kaip auginti reikia, niekas nepadėjo, o ir patys dar jauni kvankštelėję studentai buvom kai gimė. Nors tikrai mylėjom ir kaip mokėjom taip stengėmės auginti.
Jo vaikystėje tarp manęs ir vyro kildavo audringų pykčių, buvom net išsiskyrę -sūnui tai buvo trauma (dabar vėl susituokę).
Klaidą padariau, kad neleidau jo į darželį, o samdžiau auklę, kuri (per vėlai sužinojau) jo nelavino, o tik meksikietiškus serialus žiūrėjo. Dėl to į 1-mą klasę nuėjo nemokėdamas prieiti prie bendraamžių, nemokėdamas nei skaityti nei skaičiuoti, o manęs jau nebuvo - buvau išvykus, vyras, pasirodo, nieko tuo klausimu nepagebėjo tik pasamdė auklę, kuri (per vėlai sužinojom), pasirodo už jį pati 2 metus namų darbus padarydavo, kad nebūtų su darbdaviu problemų jog vaikas nepasiruošęs mokyklai...
Didžiausia trauma, padaryta sūnui buvo mano išvykimas vos tik gimus antrąjam vaikui. Pokalbiai, piešinių siuntimas ir lopšinių dainavimas telefonu. Na ir 1, 2-je klasėje buvo nemėgiamas, stengiamas išgrūsti iš mokyklos. Nors 2-je klasėje jau atsirado galimybė leisti jį į mokyklą užsienyje, deja jis su manim išvažiuoti jau nebenorėjo - norėjo būti tik Lietuvoje. Taip trečioje klasėje gavau iš jo mokyklos faksą su prašymu pasirašyti sutikimą dėl jo atsilikimo lygio ištyrimo ir spec. adaptuotos mokymo programos taikymo. Gavau šoką, supratau, kad jei neištrauksiu jo iš duobės dabar, tai jau to nebepadarysiu niekada - jis žlugęs, atskridau į Lietuvą ir jau net nebeklausdama nori jis ar nenori, jėga išsivežiau su savimi į užsienį, kur asmeniškai prižiūrėjau visą mokymąsi, elgiausi pakankamai despotiškai - vien tik mokslai, mokslai, net nesvarbu kad miego laikas atėjo - jeigu neišmokta dešimtukui, reiškia mokysimės kol išmoksim. Pasitarusi su pedagogais (jis visiškai buvo praleidęs 1 ir 2 klasės kursą) aš nusprendžiau, kad reikia 3-je klasėje mokytis dar vienus metus - taip jis per labai didelį darbą ir mažai meilės per 1,5 metus baigė 3 metų mokyklos kursą, o į Lietuvą grįžus pradėjo 4-tą klasę kaip normalus vidutiniokas, o ją baigė jau 6-tas pagal pažangumą klasėje, net matematikų olimpiadoje dalyvavo.
Kai pamačiau, kad jau yra gerai, atsipalaidavau, pradėjau mažiau kontroliuoti, daugiau pasitikėti, norėjau duoti jam viską kas geriausia (o išėjo kaip visada) - 5-tą klasę jis pradėjo privačioje mokykloje. Nuo čia ir prasidėjo elgesio problemos (jau rašiau anksčiau). Klaida buvo ta privati mokykla. Nors tikrai stengiausi jį palaikyti kai klasiokai tyčiojosi iš jo, bet va yra kaip yra. Ir rezultatas dabar katastrfiškas. Na žinoma klaida yra ir mano impulsyvus charakteris (aš užsidegu kaip degtukas) ir tai, kad užvoždavom jam gerai į kuprą kai nebesusitvarkydavom arba kai pagaudavo meluojantį, nesimokantį
Na ką čia ir besakyti - daug tų klaidų. Su jaunesniuoju vaikų jų nebekartojame
Tai virtinė klaidų. Čia niekur nematau meilės. Pradinukas kaip suprantu buvo be pastovumo-auklės, motina toli, paskui užsienis, paskui vėl atgal. Matosi, kad vaikas buvo blaškomas. Dėl jūsų kaltės jis nusimokė, o ,,atsimokinti,, reikėjo jam vienam. Paskaičiau ir pagalvojau, jei man suaugusiam reikėtų taip viską išgyventi tai nukvakčiau. Ir dar pagalvojau, kad koks buvo auginimas, toks ir vaikas, aš taip augusi būčiau dar bjauresnė.
Kai vaikas buvo mažas, aš dirbau pagrindinį darbą ir turėjau du papildomus namuose,nors ir pingų užteko, ale vis daugiau tai geriau galvodavau, aišku grįžtu po darbo, ir prie kito darbo, vaikui dėmesio nedaug, vis palauk, dar padarysiu va tą darbą, tuoj palauk ateisiu sakydavau, tai truko apie pusmetį , kai vieną kartą vaikas būdamas 3-4m atsistojo viduryje kambario ir verkdamas išrėkė ,,nekenčiu tavo darbo, nekenčiu,,. Sakau atvirai per kelias savaites išėjau iš abiejų papildomų darbų, ir iki šiol gailiuosi, kad tada dirbau, ir visą gyvenimą prisiminsiu vaiko žodžius.
