Išvarysiu sūnų paauglį iš namų

o ja uz ka?
Vaikas geras, klauso tevu, stengiasi mokytis... o ka uz tai sulaukia? Visas demesys broliui - ji vezioja, del jo stengiasi ir t.t.
Ar lieka jai nors kiek motinos demesio, kad pagirtu uz tai, kad is pamokos gavo 10, kad paklaustu, o kaip jai siandien sekesi mokykloje, gal jinai irgi nori, kad mama i bureli ja nuveztu.
O vietoj to rekomenduoji, dar labiau nustumti vaika i sona. Gerai elgiasi, tai demesio ir nereikia - ji gaus, kai iskils problemos.

tai kad ne! ji yra pastoviai giriama, išskiriama prieš brolį, kad štai, ji kokia gera, kaip visada šaunuolė, gavo 10, o jis koks - teroristas...
Papildyta:
na, bent jau aš susidariau tokią nuomonę iš mamos pasisakymų...

Temos autorės norėčiau paklausti , o jūs ar jaučiatės kuo nors kalta, na ar nujaučiate ką darote, darėte blogai , kad jūsų vaikas dabar toks?Ar pati matote savo ir tėčio klaidų auklėjime, elgėsyje su juo, savo gyvenimo būde?

Aš dažniausiai žinau kodėl mano vaikai elgiasi vienaip ar kitaip, ir tenka pripažinti kad tai mes su vyru kalti dėl to, kad tai nuo mūsų priklauso, kad tai mes kažkur klaidą darom, kad kažką pražiopsojom, kažką praleidom. Ir taisomės, džiaugiuosi, kad laiku, todėl problemų kaip ir nėra.
Reikėtų labai analizuoti save. Nesuversti visko tik vaikui.

yra giriama jinai uz savo elgesi. Ar jos elgiasys yra priespastatomas broliui?
Tai du skirtingi dalykai.
Tarp musu su broliu virs 6 metu skirtumas. ir jo paauglystes metu tevai turejo su juo problemu - ir is namu bego, ir milicijos nepilnameciu iskaitoje buvo ir t.t.
O as ka - as buvau palikta. Demesys buvo toks, kad rubai yra, valgyti yra ir viskas. Taip rodydavo tevas mano pazymu knygute savo pazistamiems ir girdavosi mano gerais pazymiais, bet man asmeniskai pagyrimu nebuvo. Kai su broliu buvo problemos, mano geras elgesys buvo priimamas kaip savaime suprantamas ir jeigu jisai ir buvo kaip nors vertinamas tai demonstratyviai kazka pabreziant.... bet kai brolis vede ir tevai tada jau mano paauglysteje skyre demesi man ( nu brolio problemu tada jau nebuvo) man buvo toksai elgesys nesuprantamas. Man to demesio, kontroles buvo per daug - kai man ju reikejo ju nebuvo. As prie to pripratau ir staiga bac kaip per kunas is giedro dangaus - kur buvai, kur eini, grisk tada ir tada, kaip sekesi, ka matei ir t.t. Maistavau tada - is dalies maistauju ir dabar. Nors mokslai sekesi tikrai gerai, aplinkiams buvau statoma pavyzdziu, bet aukstojo uzbaigti negaliu prisiversti ligi siol.

Cia aprasyta kiek kitokia situacija, kai vaikas "nebuvo gerietis" nuo pat mazens. Bet visdelto, juk jis dabar paauglys! Kai prisimenu savo paauglyste (15-16m), tai tuo metu galvoje "kazkas apsivercia" Jusu pasakojimas apie sunu man primine save

Nuo vaikystes nebuvau labai bloga, aisku, buvau (ir visdar esu) su charakteriu - truputi "ozka" (cia mano tevai taip sakydavo), uzsispyrusi (atsigimusi i teti), paauglystes metais
susiradau draugu, na, nieko labai baisaus nedarydavome, isgerdavom, parukydavom, grizdavau namo truputi veliau (apie 22-24val). Bet mano tevams tai buvo baisi tragedija. Atsimenu, mama verkdavo, o mane tai siaubingai nervindavo - stovedavau, ziuredavau i ja stiklinem akim ir nieko nesakydavau. Todel paskaicius puikiai suprantu jusu paauglius vaikus, kuriu asaromis nepavyksta prakalbinti. Dar dabar gerai atsimenu, kaip "uzknisdavo" tie verkslenimai ir moralizavimai (tiesa sakant, jie budavo del menkniekiu, ne dabar nesuprantu, ko ten zliumbt reikedavo). Paverkusi, ir nesulaukusi tiketosios reakcijos, mama nueidavo pasiskust teciui (tai dar labiau nervindavo - tada tikraja to zodzio prasme NEKESDAVAU savo motinos), mazasis broliukas jau tiesiog tempdavo mane i ju kambari "atsiprasyti". Ir neatsiprasydavau. "Uz ka tureciau??"

Labai nuotaika gadindavo tai, kad tevai negirdavo uz gerus dalykus - pasiekimus moksle, mene (tai atrode savaime suprantama), tik peikdavo ir pastebedavo kas negerai - "oi, kokia tu stora!" (nu nors uzmusk!! Is kur jau busiu plonyte, kai abu tevai stambiu kaulu ir "nemenki". Suvalgai daugiau - blogai, pradedi laikytis dietos, nevalgai riebiu mamos kotletu - dar blogiau Truko, oi truko jiems pedagogiskumo, toks vaizdas, kad savo kompleksus man suversdavo)

Dar nervindavo isankstinis ju nusiteikimas - atsikeli ryte geros nuotaikos, viskas grazu, ateini prie stalo, o tetis tik lept "va, vel susiraukus..."

Ir kas svarbiausia - bjaurus charakterio bruozai is niekur neatsiranda Mano tetis labai uzsispyres, nepriimantis jokios kritikos ir pan. Tokia ir as Bet siu charakterio bruozu manyje jis netoleruodavo, o savuju net nepastebedavo...

Sitaip tesesi kazkur pora metu. Pamazu viskas susitvarke, aisku, buna, ir dabar "nesusikalbam" (nors jau esu suaugusi, senai gyvenam atskirai), atsiranda trinties, bet...

Svarbiausia tai, kad tevai ir dabar isivaizduoja, kad buvo (ir yra) "tobuli tevai" - mazdaug "mes tau viska duodavom", veziodavomes i keliones (susikiskit jus tas keliones!!), buvom demokratiski (na, jie patys aukleti buvo "senoviskai", grieztai, tai gal
ir atrodo, kad cia jau "demokratija" ) ir t.t. Mano manymu, didele klaida yra visuomet pabrezti, kiek davei savo vaikui ir koks jis turi buti dekingas.

Manau, svarbiausia isgyventi sunku laikotarpi, kuris TURI praeiti, nes zmogus negali buti tik "blogas"

šitoj situacijoj dukrele labai džiaugiamasi, ji sielos atgaiva, jai perkamas pats brangiausias dviratis...

Va, būtent, vaikai priešpastomi vienas prieš kitą. Tu gera, tu blogas. Tau dviratis (geriausias!), tu apseisi, nes blogai mokeisi. Tu važiuosi su mumis į kelionę, tu varyk pas močiutę. Labiausiai mane pribloškė postas, kai liepė broliui nešdintis lauk naktį ir neatidarė durų, kol neįsikišo kaimynai. Tai ne tik tėvai taip elgėsi, bet ir sesė! Negali palikti jų, nes sesuo turi jam tarnauti. Bet... Ar tikrai taip yra? Kažkodėl man ji atrodo nemenka manipuliatorė, jai šeimoje patogi vietelė. Patikėkit, tikri seseriški ir broliški santykiai tarp vaikų būna retai. Tarp jų visada yra nuožmi konkurencija, kurią tėvai turi švelniai prsitabdyti, o ne dar labiau aštrinti.

Mes turim labai gera taisykle: kai susipykstam vakare kas pirmas eina miegoti tas atsisveikina, duoda bucki ir tada jau tenka atsileisti visiems. Ir miegot nueini geresnes nuotaikos ir neuzsiaugini per nakti pykcio, kad aha tu taaaaip, tada as rytoj taaaip. O isvaziuojant tuo labiau reik pasakyti, ikad pasiilgsi.
Jis supras protu, bet nuoskauda liks.


Nesmerkia mamos, tik jos elgesi. Ir kai mama atskirs tuos dalykus ir sunus "pasikeis", bent jau bandys keistis.

NV, ar šiandien jau pasakei savo sūnui gerą žodį?
Gal jau pagyrei už gerą elgesį ?

Daug puikių patarimų mamos pateikė.
Didžiulė mamytės klaida, kad vaikus vertina pagal savo pačios susikurtą "gero vaiko" modelį. Labai svarbus tame modelyje yra geras mokymasis.

Taip, aš padariau daug klaidų - tai yra pirmas mūsų vaikas, augindami ir mokėmės kaip auginti reikia, niekas nepadėjo, o ir patys dar jauni kvankštelėję studentai buvom kai gimė. Nors tikrai mylėjom ir kaip mokėjom taip stengėmės auginti.

Jo vaikystėje tarp manęs ir vyro kildavo audringų pykčių, buvom net išsiskyrę -sūnui tai buvo trauma (dabar vėl susituokę).
Klaidą padariau, kad neleidau jo į darželį, o samdžiau auklę, kuri (per vėlai sužinojau) jo nelavino, o tik meksikietiškus serialus žiūrėjo. Dėl to į 1-mą klasę nuėjo nemokėdamas prieiti prie bendraamžių, nemokėdamas nei skaityti nei skaičiuoti, o manęs jau nebuvo - buvau išvykus, vyras, pasirodo, nieko tuo klausimu nepagebėjo tik pasamdė auklę, kuri (per vėlai sužinojom), pasirodo už jį pati 2 metus namų darbus padarydavo, kad nebūtų su darbdaviu problemų jog vaikas nepasiruošęs mokyklai...
Didžiausia trauma, padaryta sūnui buvo mano išvykimas vos tik gimus antrąjam vaikui. Pokalbiai, piešinių siuntimas ir lopšinių dainavimas telefonu. Na ir 1, 2-je klasėje buvo nemėgiamas, stengiamas išgrūsti iš mokyklos. Nors 2-je klasėje jau atsirado galimybė leisti jį į mokyklą užsienyje, deja jis su manim išvažiuoti jau nebenorėjo - norėjo būti tik Lietuvoje. Taip trečioje klasėje gavau iš jo mokyklos faksą su prašymu pasirašyti sutikimą dėl jo atsilikimo lygio ištyrimo ir spec. adaptuotos mokymo programos taikymo. Gavau šoką, supratau, kad jei neištrauksiu jo iš duobės dabar, tai jau to nebepadarysiu niekada - jis žlugęs, atskridau į Lietuvą ir jau net nebeklausdama nori jis ar nenori, jėga išsivežiau su savimi į užsienį, kur asmeniškai prižiūrėjau visą mokymąsi, elgiausi pakankamai despotiškai - vien tik mokslai, mokslai, net nesvarbu kad miego laikas atėjo - jeigu neišmokta dešimtukui, reiškia mokysimės kol išmoksim. Pasitarusi su pedagogais (jis visiškai buvo praleidęs 1 ir 2 klasės kursą) aš nusprendžiau, kad reikia 3-je klasėje mokytis dar vienus metus - taip jis per labai didelį darbą ir mažai meilės per 1,5 metus baigė 3 metų mokyklos kursą, o į Lietuvą grįžus pradėjo 4-tą klasę kaip normalus vidutiniokas, o ją baigė jau 6-tas pagal pažangumą klasėje, net matematikų olimpiadoje dalyvavo.
Kai pamačiau, kad jau yra gerai, atsipalaidavau, pradėjau mažiau kontroliuoti, daugiau pasitikėti, norėjau duoti jam viską kas geriausia (o išėjo kaip visada) - 5-tą klasę jis pradėjo privačioje mokykloje. Nuo čia ir prasidėjo elgesio problemos (jau rašiau anksčiau). Klaida buvo ta privati mokykla. Nors tikrai stengiausi jį palaikyti kai klasiokai tyčiojosi iš jo, bet va yra kaip yra. Ir rezultatas dabar katastrfiškas. Na žinoma klaida yra ir mano impulsyvus charakteris (aš užsidegu kaip degtukas) ir tai, kad užvoždavom jam gerai į kuprą kai nebesusitvarkydavom arba kai pagaudavo meluojantį, nesimokantį
Na ką čia ir besakyti - daug tų klaidų. Su jaunesniuoju vaikų jų nebekartojame

kodėl Jūs manote, kad jis jį supras tik suaugęs? jis jau dabar tai supranta, ir bando atsigriebti...