Išvarysiu sūnų paauglį iš namų

#385
Aš taip pat dar neseniai iš paauglystės išagusus ir pritariu Rameros nuomonei, jog iki sakymo "myliu" reikia eiti pamažu. Kai yra sakoma "myliu", tai dar nereiškia, kad vaikas ir jausis mylimu. Daug geriau nuoširdžiai pasikalbėti, negu kartoti, jog myli. ax.gif
Mano ir mamos santykiai labai draugiški, bendrauju su ja, kaip su gera drauge, su kuria galiu atvirai pasišnekėti, pasitarti. Aišku, ne visada ji mane supranta, nevisada ir aš ją suprantu, bet žinau,jog aš į ją visada ir dėl visko galiu kreiptis bigsmile.gif Man to užtenka, kad žinočiau jog ji mane myli... wub.gif
Taigi, vaikas girdėdamas tik tą žodį "myliu", nevisada jaučiasi mylimas blush2.gif ax.gif
Atsakyti
#386
Vaje,vaje iki ko jūsų santykiai buvo priėję,atsisakyti SAVO VAIKO,nu man tokia mintis net kilusi nebuvo.Jis jau ne vaikas,bet ir ne suaugęs,priimk jį kaip asmenybę,turinčią savo nuomonę,nors ji su jūsiške dažniausiai nesutinka.Mažiau girkitė mažają sesę gerietę,džiaukitės jo pasiekimais,nors ir labai mažučiais,ir apsišarvuokite kantrybe,tam reikės dauuuug laiko.Man tam reikėjo 6 metų.
Atsakyti
#387
Man atrodo kad čia tik paauglystė ir reikia ją išgyventi, mano nuomone tėvas turėtų nemušt, o pabandyti tapti jo draugu, gal rast kokį bendrą pamėgį arba daryti su sūnum ko jis nori, ir pasistenkit negirt mažosios, nes tai vyresnėlį tik skaudina. Sesers atėjimas į šį pasaulį.
Atsakyti
#388
QUOTE(Dileta @ 2008 07 03, 16:03)
Paprasčiausiai apkabinti ir pasakyti kad myli.Nesuprantu,kas čia sudėtingo.Mano dukra iš kaimo grįžus pirmiausia man ant kaklo pakimba ir praneša ka mane labai myli ir manęs pasiilgo.Nors ūgiu jau seniai lenkia mane.O sūnus kol buvo mažesnis,namie vakare primiausiai ropšdavos man ant kelių ir pranešdavo kad mane labai myli,o paskui pasakodavo savo dienos įspūdžius.O kadangi didelis vaikas,dabar užtenka to kad grįžus namo pasakau ( ne kasdien aplamai) kad jį myliu ir paklausiu ką jis dieną veikė.Tik nereikia to daryti viešumoje,geriau,kai dviese esat.Nes reaguoja šiurščiai kartais,bet akytės tai sužiba.
Ir pagal mane meilė= pagarba,o kai atsiranda pagarba-atsiranda normalus bendravimas.
Nors ko gero net nebūtina vaikui apie meilę kalbėti,gal tikrai pasimes vaikas pirmą kartą gyvenime apie tai išgirdęs>Gal kažkaip kitaip parodyti,kad jis svarbus yra bet koks-geras,blogas,pykstantis,nekenčiantis...



QUOTE(Vynė @ 2008 07 03, 16:24)
Jei vaikui sakymas , kad jį myli, tave juokina, tai neturiu ką pasakyti.
Pagaliau tai sakyti taip dažnai nereikės jei vaikai tą jaus visada.

Jei tai sakymas nuo pat pradžių , nuosekliai, įprastas dalykas, tai viskas gerai. Aš pati dažnai tai sakau vaikams. Pas mus net yra slaptas susitarimas - jei einant du kartus spusteli ranką, tai reikšia "myliu" rolleyes.gif Nu bet įsijauskit į konkrečią situaciją. Su tėvais einama vos ne peiliais, jie naktį liepia nešdintis lauk ir staiga mama saldžiai pradeda giedot apie meilę bei visus kitus taurius jausmus. Nu bent aš paaugle būdama apsisiusiočiau iš juoko nuo tokios veidmainystės mano akimis. Teisingai čia rašė dar truputį hihihi.gif paauglės. Prie to reikia eiti pamažu. Pirmiausia pasakyti, kad jo labai pasiilgo (jis juk ne namie dabar), kad jis yra labai jiems svarbus ir jie galvoja dažnai apie jį. Argi prieisi tiesiai prie ežio? Čia reikia tykiai smoke.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Agotukas: 03 liepos 2008 - 21:20
#389
Žinote su visomis jumis, su jūsų patirtimi ir patarimais man pasidarė niekas nebaisu, kad ir koks velnias manęs paauglystėje (triguboje wacko.gif biggrin.gif ) lauktu wub.gif
Atsakyti
#390
QUOTE(Lady Dy @ 2008 07 03, 21:22)
Vaje,vaje iki ko jūsų santykiai buvo priėję,atsisakyti SAVO VAIKO,nu man tokia mintis net kilusi nebuvo.Jis jau ne vaikas,bet ir ne suaugęs,priimk jį kaip asmenybę,turinčią savo nuomonę,nors ji su jūsiške dažniausiai nesutinka.Mažiau girkitė mažają sesę gerietę,džiaukitės jo pasiekimais,nors ir labai mažučiais,ir apsišarvuokite kantrybe,tam reikės dauuuug laiko.Man tam reikėjo 6 metų.

ne vaje, vaje, bet geriau padek patarimais mamai ir teciui, gal pravers.
Papildyta:
QUOTE(Šelma @ 2008 07 03, 22:53)
Žinote su visomis jumis, su jūsų patirtimi ir patarimais man pasidarė niekas nebaisu, kad ir koks velnias manęs paauglystėje (triguboje wacko.gif  biggrin.gif  ) lauktu  wub.gif

drinks_cheers.gif
Atsakyti
#391
QUOTE(Agotukas @ 2008 07 03, 22:18)
Su tėvais einama vos ne peiliais, jie naktį liepia nešdintis lauk ir staiga mama saldžiai pradeda giedot apie meilę bei visus kitus taurius jausmus. Nu bent aš paaugle būdama apsisiusiočiau iš juoko nuo tokios veidmainystės mano akimis. Teisingai čia rašė dar truputį hihihi.gif paauglės. Prie to reikia eiti pamažu.

Teisingai labai pastebėta.Pirmiausiai temos autorė ir turi tą vaik pamilti,su visais jo trūkumais,o jau paskui parodyti vaikui savo meilę.Aš čia gal labai subjektyviai mąstau,bet augau su lygiai tokia pačia mama kaip Naujas vardas,ir gaila vaiko be galo.Net jei jis jau beviltiškas,net jei jam jokios meilės jau seniai nebereikia ir susišnekti su juo nebeišeis,vis tiek man jo gaila.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Dileta: 03 liepos 2008 - 22:10
#392
Aš ir stengiuosi patart apsišarvuokit kantrybe,neskubinkit įvykių,po kruopelytę lipdykit normalius santykius,kalbėkit su savo vaiku,net jei ir atrodo kad kalbi į sieną.Gal turi kokią draugę ar pažystamą su kuria galėtum pasišnekėt apie rūpimus klausimus,na ir kuri būtų diskretiška neaptarinėtų tavo problemų su kitais.Tiesiog neįmanoma parašyti visko.
Atsakyti
#393
QUOTE(Dileta @ 2008 07 03, 23:09)
Teisingai labai pastebėta.Pirmiausiai temos autorė ir turi tą vaik pamilti,su visais jo trūkumais,o jau paskui parodyti vaikui savo meilę.Aš čia gal labai subjektyviai mąstau,bet augau su lygiai tokia pačia mama  kaip Naujas vardas,ir gaila vaiko be galo.Net jei jis jau beviltiškas,net jei jam jokios meilės jau seniai nebereikia ir susišnekti su juo nebeišeis,vis tiek man jo gaila.

rasiau, kad su meile nereikia skubeti... taigi dekui kad patariate visiskai teisingai autorei. mirksiukas.gif
Atsakyti
#394
Perskaičiau temą unsure.gif Nieko patarti negaliu, nes savo ežienę namie auginu. Toli gražu mums iki temos autorės lygio, bet puikiai pažįstama situacija kai neturi jokio noro nei eiti prie to vaiko, nei tuo labiau apkabinėti. Pyksti ant jo. Nes eilinį kartą prikiaulino.
O tie visi sakymai Myliu Nemyliu man smirda amerikoniškais filmais. Ne lietuviškam charakteriui seiliotis - niekad man tėvai nepasakojo apie meilę, bet žinau kad myli. Aš irgi nepuldinėju prie dukters pasakodama apie meilę. Kai ji pristoja N-tąjį kartą su pasakymu Myliu tave - žinau kad sekantis klausimas bus ar aš ją myliu biggrin.gif Tada sakau - kaip tau atrodo? Nu ji konstatuoja kad myliu, aš patvirtinu. Nos ką tik būna prisidirbus, aprėkta, nubausta.
Todėl nesiūlau NaujasVardas pulti sūnui apie meilę pasakoti. Užteks su juo šiaip kalbėti, į jį žiūrėti. Jam jūs tikrai reikalinga, nors jis savo veiksmais rodo ką kitą. Tėvai visada reikalingi, nors ir užknisa.
O šiaip, pabaigai, mano receptas - kai galutinai susiėdu su savo dukra ir prieš miegą gauna tik staigų formalų bučkį be apkabinimo, palaukiu kol užmigs. Tada nueinu ir žiūriu į ją miegančią. Tada aprimstu ir ryte jau būnu viską pamiršus.
Pabandykite. Nes dabar jums tereikia tą barjerą pradėti griauti - kitaip sakant per save perlipti irį savo vaiką pradėti žiūrėti taip kaip ir žiūrėjote jam gimus smile.gif
Atsakyti
#395
O aš sūnui ir nepasakojau myliu nemyliu,o kalbėdavau su juo apie tai kas būdavo svarbu apie jo elgesį,apie prastus pažymius,kodėl taip atsitiko.Reikia ieškot kontakto su vaiku,jis man atrodo paprasčiausiai jautė tą meilę be jokių žodžių.Tik jokio pamokslaujamo tono.
Atsakyti
#396
QUOTE(Naujas.vardas @ 2008 07 01, 12:17)
Sveikos,
Aš nebegaliu daugiau pakęsti savo 14-mečio sūnaus nesiskaitymo su niekuo: nei su šeimos nariais, nei su mokytojais, nei su bendraklasiais. Šeimoje gyvena teroristas - man baisu išvykti su vyru iš namų ir palikti 8-metę dukrelę vieną su juo. Iš dukros žinau, kad brolis pradeda reikalauti iš jos tarnauti jam, o atsisakius muša.
Šiuo metu laukiuosi trečio vaiko. Vyras bandė paprotinti sūnų, kad turėtų atsižvelgti ir baigti nuolatinius tyčiojimusius, siektų palaikyti ramybę namuose, deja jis, atrodo net tyčia, stengiasi mane išvesti iš pusiausvyros, nesiskaito, leidžia sau vadinti mane debile ir kitais "dar gražesniais" epitetais. Iki šiol dariau viską dėl jo, kad padėti atsistoti ant kojų, ko nors pasiekti gyvenime - samdžiau net 3 repetitorius, psichologą, vežiojau mašina iš būrelio pas repetitorius ir namo kad tik nepervargtų. Niekas neturi jokios prasmės - pinigai ir energija kaip į balą išmetami. Nusprendžiau nutraukti bet kokį šitokio gyvulio finansavimą. Jokio supratimo ar pastangų mūsų šeimoje tokiam daugiau nebebus. Namuose gyventi nebeimanoma. Nebegaliu daugiau jo matyti, nei pakęsti, siekiu išvaryti jį iš mūsų šeimos. Nusiunčiau prašymą į vaikų teisių komisiją atimti iš manęs motinos teises į jį ir perduoti jo globą valstybei, deja iš jų gavau tik formalų raštą su siūlymu kreiptis su sūnumi į psichologą (aš jau visur kreipiausi) . Sekantis žingsnis - kreiptis į teismą dėl globos pareigų perdavimo valstybei.
Suprantu kaip skamba mano mintys, bet, patikėkit, aš viską išbandžiau kol priėjau išvados, kad tik tokia yra išeitis....

Ne nu sorry, bet biški perdėtai man čia viskas atrodo.
Arba Jūs (tikrai nenoriu nieko įžeist, tačiau Jūsų nepažįstu, todėl apsvarstysiu garsiai kelis variantus) esate isterikai, ir viską perdedat.
Arba - vaikas tikrai yra toks nepakenčiamas.
O atsikratant vaiku bėdos tikrai niekur nedings unsure.gif

Aš tėvų vietoj daryčiau taip:
*visiškas vaiko ignoravimas:
**Nori valgyt? pasidaryk pats.
**Reikia pinigų? Varai užsidirbt (beto, dabar vasara, darbų nors šienu vežk)
**ko nors prašo, negirdėt...

man atrodo, kad jau po savaitės vaikui (jeigu jis tikrai toks baisus) būtų labai blogai. cool.gif cool.gif rolleyes.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Gegytė: 04 liepos 2008 - 00:15