Artimi vyro draugai

Mano vyras visada turejo ir turi draugų. Vedęs bendraudavo su už save jaunesniais ir dar pastovių santykių neturinčiais. Nuolat planuodavo visokius pasivažinėjimus-ekskursijas su jais, eidavo tai pas juos, tai į barus alaus išgerti, gimtadienius švęsdavo. Ypatingai tas noras bendrauti atsirado gimus vaikeliui, beveik kasvakar mane palikęs su vaiku po darbo lėkdavo su kuo nors susitikti. Nemanau, kad pas mergas lakstydavo, nes po tokių "pasivaikščiojimų" aptikdavau jo facebook'e visokių nuotraukų iš jų mažvaikiškų nuotykių, kuriuose nė viena padori moteris ar mergina nedalyvautų. Kartais net būdavo atvejų (gan dažnokai), kai savaitgalį susiplanuodavo su draugais, o man pradėjus priekaištauti, imdavo pykti, kad pati negaliu susigalvoti sau pramogų, nes mat noriu, kad jis mane linksmintų. Niekada nejautė pareigos aiškinti ar teisintis, kur, su kuo ir kodėl šiandien jis išeina. Kartais tiesiog pasakydavo, kad su draugais, bet aš, ale, jų nepažįstu. Kad laksto su mergom, niekada neįtariau, nes visada atsirasdavo, kas patvirtina jo alibi. Jam nuolat reikėdavo linksmybių. Kai vaikiukas paaugo, o draugai pradėjo šeimyninį gyvenimą su moterimis/merginomis, kurios vyrų vienų iš namų neišleidžia, bambedavo, kad ta ar ana po padu pakišusi laiko. Dabar daugmaž bendraujame šeimomis, tačiau man atsisakius eiti į svečius pas tuos, su kuriais sunkiai randu bendrą kalbą, arba kurie tiesiog nelabai pageidauja svečių su vaikais, drąsiai ten eina vienas palikdamas man teisę rinktis, ką aš noriu su vaiku veikti visą vakarą
Žinoma, man ir pačiai tokie santykiai neatrodo priimtini ar normalūs, bet kaip sakoma "ir šuo kariamas pripranta" Va tau ir vyriška draugystė...

urte27, o jūs pati kur nors einat be jo? Palikdama jam teisę linksmintis vienam su vaiku?

Duodu danti -jis nelieka vienas su vaiku ilgiau pusvalandziui. Mergiscia iklimpus iki ausu. Ans jos visiskai ne tik ,kad nemyli, ans jos net negerbia.

Urte, jums patinka buti kariamai?
Net negalvokite taip