QUOTE(tuktuk @ 2008 07 20, 19:12)
O aš noriu paklausti vairuotojų, kurie pirmą kartą gyvenime sėdo už automobilio vairo (kuriem neteko vairuot nei vaikystėj, nei paauglystėj, nei šiaip miško keliukais) būtent su instruktorium. Ar neapėmė beviltiškumo jausmas?

Ar liepė iškart į miestą važiuot? Ir per kiek laiko išmokote draugaut su pavarom, sankaba, posūkių signalais ir veidrodėliais?žodžiu, kada nebereikėdavo galvoti kokį bėgį kada jungti, o tik sekti kelio ženklus?
Aš viena iš tokių

. Iškart važiavom į miestą. Tiksliau, per miestą į aikštelę. Prieš pajudant viską paaiškino: kaip nusireguliuot vairą, sėdynę, veidrodėlius, kur stabžiai, gazas, kaip dirba sankaba, kas vyksta ją atleidus, kaip ją atleisti ir kodėl taip, o ne kitaip. Tai dar prieš pajudant spėjau paklaust instruktoriaus ar jis nebijo ir paaiškint, kad tai jis turėtų bijoti už abu, bo aš nebijau, nes nė nenutuokiu, kas laukia

Iki aikštelės tąsyk nuvažiavom nė neužgesę (juk instruktorius irgi turi pedalus

), o aikštelėje tada išmokau judėt iš vietos ir negest, sustot, važiuoti labai lėtai (dirbant tik sankaba), važiuot atbuliniu ir apsisukt ribotoje erdvėje. Atgal jau važiavom naudodami tik mano pedalus

Aštuntas važiavimas jau net man atrodė visai padorus (tik norėdavosi vilktis ant 30, kad viską gatvėje spėčiau sužiūrėt), o po 11 pravažiavimų (ir antro bandymo regitroje) jau su teisėmis važiavau darban

. Begalinis ačiū

mano instruktoriui . Kadangi aš, tada 38 m. moteriškė, likau gyva, galiu drąsiai teigti - tai tikrai nemirtina ir visai realu

Tik viena nedidelė, bet
būtina sąlyga - jokių abejonių savimi 
Žmonės juk dar ne tokių dalykų išmoksta