Kodėl diržo naudoti neverta?

1. Trukdo dirbti;
2. Bet kuriuo atveju būtų gaila ir nemalonu, jei kas prie jo nutiktų- todėl neišeina nekreipti dėmesio. O ir šiaip, juk ne svetimi žmonės...

Agresija gimdo agresija. Jokiu dirzu naudoti negalima...

Nesąmonė, gaudavau diržo nusikaltus, bet tikrai nesu agresyvi, nieko nenuskriausčiau ) ir tiek tėvai, tiek aš esam dideli gyvūnų, gamtos mylėtojai, tad jokia agresija net nekvepia. Dauguma vaikų aplink gaudavo diržo, bet išaugo kaip ir visi - vieni labai geri, ramūs, kiti jau nuo mažumės nusivalkatavę. Kad diržas kenkia, kategoriškai neteigčiau.

Esu prieš fizines bausmes vaikams. Atsimenu, kaip mane tai veikdavo vaikystėje, dar iki šiol nuoskauda tėvams išlikusi, tad tikiuosi, kad niekada tokių dalykų nepanaudosiu prieš savo vaikus.

Kadangi pati vaikų dar neturiu, patarimų duoti negaliu... Tačiau norėčiau pasidalinti nuorodomis į Austėjos blogą. Kadangi ji yra edukologijos mokslų daktarė, turinti keturis vaikus, manau pakankamai tokiais klausimais kompetetinga

Kodėl vaikus mušdami - "auklėjame", o suaugusius - "smurtaujame"?
Bausmės vaikams. (IV)

Iš tėvų, auklėjančių vaikus diržu, reikėtų atimti tėvų teises...

Tai ir savo vaikus ketini mušti ir kankinti?

kazkaip skaiciau skaiciau ir pasigedau diskusiju atitinkanciu temos pavadinima...
gal kas nors galetu papasakoti kaip auklejat savo vaikus be dirzo. Ka darot tada kai jau tikrai norisi ta dirza paimti. Ka darot kai pykstat? Kaip jums pavyksta ne tik kad nemusti vaiko, bet ir nekelti balso ir tt ir pan. Labai noretusi daugiau praktisku situaciju ir realiu gyvenimisku situaciju aptarimo....

Na, man dar toli gražu iki vaikų turėjimo Kankint tai nekankinčiau NIEKO. Bausmė ir kankinimai - skirtingi dalykai, mano akimis

Sveiki,

aš tai iš principo nemušu savo vaiko. Ir man jokių įrodymų nereikia, kad tai kenkia ar nekenkia. Nenorėčiau , kad mane kas muštų.

Svarbu suprasti, kada kyla noras, mušti vaiką. Ir nereikia išsisukinėti mušimą vadinant plekštelėjimu ar dar kaip kitaip. Ar stipriai muši, ar nestipriai muši - faktas išlieka vienodai nemalonus.

Man pačiai nemalonu mušti vaiką. O Jums? Kaip jaučiatės, kai trenkiate, plekšnojate? Gal jaučiate palengvėjimą? Tai galima išsikrauti į bokso kriaušę. Ji tam skirta. O pagalvojate, kaip jaučiasi vaikas? Aš, kai man trenkia, jaučiuosi klaikiai. O jūs? Vaikai taip pat jaučiuoasi klaikiai.

Gaila, kad diržas mumyse yra kaip normali auklėjimo priemonė




Pateisinti tėvus, kurie naudojo vaikystėje fizinį smurtą, normalu. Labai teisingai pastebėta - vieni gaudavo diržo, kiti ne - vieni užaugo geresni, kiti ne. Tai jei diržas iš esmės nepakeičia žmogaus, t.y. diržas nedaro jo geresniu tikrai 100 procentų, tai geriau nemušti. Jums taip neatrodo? Priemonė jei tik pasiteisina yra verta dėmesio... Kaip turi diržas kenkti? Sielos skausmo maža? Reikia kad kraujai taškytųsi? O gal reikia kokios rimtos psichologinės traumos vaikui? Kaip žinoti, kada kenkia, kada ne? Vienam mažiau kenkia, kito siela suluošinama. Tai labai pavojinga nuspėti. Tai geriau susilaikyti.


Suaugusiojo pyktis - suaugusiojo problema.




Visų pirma, reikia žinoti,kad diržas yra skirtas kelnėms ir sijonams.
Antra, svarbu išsiaiškinti, kada, kokiose situacijose, po kokių vaiko veiksmų Jums norisi paimti diržą.
Trečia, kelkite klausimą, kas Jus taip supykdo? Kas Jus siutina?
Ketvirta, klauskite savęs - keino tai problema? Kiekvienas esame atsakingas už savo jausmus. Jūsų pyktis - ne vaiko kaltė. Tai - jūsų problema. mamos žurnale pasirodys strapsnis birželio mėn apie nemušimą Siūlyčiau tinklaraštį sekti, gal atrasite naudingo ką nors ir sau.


Man padeda pykčio neišlieti nedarant skubotų veiksmų. Tai siejasi su savikontrole, kuri, laimei, yra ugdoma. Suskaičiuoti iki 10. Neužrikti, netrenkti. Tai labai paprasta. Juk mes nesimušame su kitais supykus. Kodėl taip elgiamės su savo vaikais? Juk jie - mūsų didžiausias džiaugsmas, ar ne?

Pribrendo reikalas naujam įrašui apie pyktį. Kai gims, paskaitykite štai čia:

http://vaikopasaulis.blogspot.com





Bausmė ir kankinimai yra tas pats. Iš kur žinoti, kokia bausmė mažam vaikui - kančia, o kokia - ne. Ir reikia dar neturint vaikų atsikratyti noro gyvenime su vaikais juos bausti. Kas gi baudžia mus, užaugusius vaikus. Niekas. Kodėl? Mes gi ne tokie jau ir geri...


Geros dienos, lai lietus nuplauna blogus ketinimus gerame gyvenime su vaikais.


Ir kviečiu Kaunietes į paskaitą :
http://pagalbaseimai...e-pagaliau.html





Psichologė Ramunė Želionienė

Mes nenaudojam diržo ir nenaudosim. Kol maža mergaitė, tai kalbamės, jei labai nesusikalbam, tai piešiam veidelius - liūdnus ir laimingus. Ir žiūri, kaip mamytė laiminga būna. Ir dar šiaip visko prigalvojam.
Būna dienų, kai kantrybė ant ribos. Bet atsisėdu ir paanalizuoju viską, einu pagooglinti apie auklėjimą, pyktį ir pan. Dažniausiai būnu pati pavargus arba pikta. (Kartą nuklydau netyčia į temą, kur angeliukų mamos bendrauja. Jokių psichologijų nereikėjo, pažliumbiau kaip reikalas miegojau vaikus apsikabinus) Kartais pagalvoju, kad va, mano draugė, kuri vaiką auklėja diržu, jau būtų užvažiavus Bet tai tik emocijų išliejimas ant vaiko. O savo kantrybę ugdau

O šiaip mes kažkada sutarėm, kad "reikia gyventi draugiškai, muštis negalima", kad atsiradusios sesės negalima skriausti ir t.t. Tai kaip dabar patys taip kalbėdami galėtumėme mušti? Visai išduotumėme vaiko pasitikėjimą. Ji pati dabar sako: reikia gyventi draugiškai, muštis negalima

tai jiems laimė


mušti vaiką yra žemas lygis. vienareikšmiškai. o jei bausmė yra kerštas, tai tolygu kankinimui.

Nereikia čia kaip fanatikei pult ant žmonių su kita nuomone