Apibendrinant - klausimas, ką daryti, jeigu vaikas, ypač paaugęs, kategoriškai atsisako laikytis taisyklių, kurios lygiai tokia pačia kategoriška tėvų nuomone yra privalomos - lieka neatsakytas.
Atsakymas - reikėjo galvoti anksčiau - šimtu procentų teisingas ir lygiai tiek pat procentų nenaudingas
Patarimai - pasiduoti vaiko nenorui, pagalvoti, ar to tikrai reikia, šioje situacijoje gal ir nėra nepriimtini - sava vidurinė, nors ir ne pasaka, bet tikrai ne pasaulio pabaiga. Tačiau aš jam nepritariu - jeigu nesugebi vaiko motyvuoti, įkalbėti, galų gale priversti tokioje situacijoje, nesugebėsi ir labiau kritinėse. Ką daryti, eigu tai vagystės, chuliganizmas, narkotikai, prostitucija - ar tada irgi nesiimti drastiškų priemonių?
Neagituoju už diržą. Tik noriu pasakyti, koks absurdiškas yra aiškinimas, kodėl diržo naudoti neverta, kai žmonės aplinkybių įsprausti į kampą. Jeigu išbandė viską, kaip mokėjo ir kaip sugebėjo, o rezultato nėra. Ir vaikui gresia pasekmės, už kurias tėvų supratimu didesnio blogio nėra, tai diržas jiems atrodo kaip paskutinė priemonė. Nu gal padės, nes blogiau tai jau būti negali.
Ir nežinau, kodėl čia nusprendėte, kad mano pristatytoje situacijoje vaikas buvo "motyvuotas" diržu arba bent grasinimu gauti lupti
Nors mes šeimoje manome, kad jeigu bus reikalas, tai diržas yra bausmė, tačiau tikrai ne tokiose situacijose tą reikalą matome.
Kaip jau sakiau, sprendimas stoti į gimnaziją buvo priimamas su vaiku, stengiantis jam pateikti galimybę mokintis gimnazijoje kaip didžiulį privalumą, kurį ne kiekvienas gali gauti. Ir apie tai, kad reikės dirbti sunkiai ir visiems (vyras ir dukra apsiėmė kiek įmanoma prižiūrėti buitį, o mes su sūnum ėmėmės ruošimosi) irgi buvo iš anksto apšnekėta. Taip pat buvo sutarta, kad atlygis už darbą, pastangas ir pasiektą rezultatą (išlaikytas stojamųjų testas) - jo išsvajotas telefonas. Tačiau vienas dalykas yra nuspręsti, kad mokinsiuosi, ypač kai mintyse jau džiaugiesi telefonu, o visai kitas kiekvieną vakarą sėdėti ir intensyviai dirbti. Ir tos pusantros valandos jau pirmą savaitę "pavirto" dviem su puse, kurių pusė buvo skiriama pašnekesiams, aiškinimui, motyvavimui, parodymui, kad mes jį palaikom, kiek darbo į tai įdedu aš, tėtis, sesuo (ji perėmė visus sūnaus nuolatinius namų ūkio darbus). Vaikui dešimt metų, jis mato ir supranta, kad mama grįžusi iš darbo ir pašildžiusi iš vakaro paruoštą vakarienę, duoda jam naujus testus, aiškina ir padeda suklydus, o tuo pačiu dar ir kažką rytojaus vakarienei ruošia (nes neįgudusiems padėjėjams sunku susitvarkyti patiems). Po to paguldžius vėlgi sėdi prie testų, kad peržiūrėti klaidas ir rytojui paruošti naujus testus pagal tai. Ir iki to pareiškimo jau buvo ne kartą atsakyta, kodėl taip daroma, kodėl nebuvo padaryta kitaip, kaip mes visi dėl to stengiamės ir dirbam.
Taigi jam pasakius, kad nesimokins ir demonstratyviai nustūmė testą į šalį, neįvyko nieko ypatingo. Kadangi virtuvėje buvome mes dviese (aš skutau bulves, jis rašė testą), aš tiesiog nusprendžiau leisti vaikui dar kartą žinant viską, ką mes jau savaitę aptarinėjom, priimti savarankiškai tą patį sprendimą ir tuo pačiu prisiimti atsakomybę už jo vykdymą. Ramiai paklausiau, ar jis supranta, kiek į tai įdėjome mes visi darbo? Ar jis supranta, kad tokiu susitarimų nesilaikymu jis mūsų visų pastangas išmeta į šiukšlių dėžę? Ar jis supranta, kad aš šiuo metu čia skutu bulves tam, kad neleisti pinigų už vakarienę kavinėje, o atidėti juos už mokslą gimnazijoje (mokslas ten mokamas ir jis tai žinojo)? Ir pasakiau, kad mes esame jo tėvai ir stengiamės pagal savo galimybes padėti jam siekti norimos ateities, tačiau nesame atsakingi stumti jį kur nors prieš jo valią. Jeigu jis tikrai žinodamas viską, kodėl mes norime, kad jis tenai mokintųsi, nenori net pamėginti, tai yra jo sprendimas. Leidžiu jam pagalvoti iki rytojaus vakaro, ruošiasi jis egzaminui ar nesiruošia. Padėjau nepabaigtą skusti bulvę į plautuvę, nusiploviau rankas, pakviečiau vyra ir pasakiau, kad važiuojam į kavinę su dukra, nes sūnui reikia pagalvoti, ar jis nori pabandyti stoti į gimnaziją.
Grįžusi radau ant stalo pabaigtą testą ir gulintį sūnų. Ryte jis pasakė, kad nusprendė ruoštis egzaminui.
Per tas penkias savaites buvo visko - ai, šito nereikia, aš tai moku, čia nesąmoningas testas. Tačiau nesimokysiu ir nestosiu nebuvo
Pabaiga paprasta - stojamąjį testą jis išlaikė, praėjo pirmą etapą ir gavo savo išsvajotą telefoną
Bet ne tai svarbiausia - reikėjo matyti, kaip sūnus švietė praėjęs šį etapą. Ir reikėjo matyti, kaip šviečiau aš, galėdama įteikti jam tą ilgai lauktą telefoną ir priminti, kad kaip ir žadėjau, geriau už bet kokį telefoną bus žinojimas, kad jam pavyko
Į gimnaziją, deja, sūnus neįstojo. Nepraėjo antro etapo. Na, ten yra specifinė gimnazija
Jam buvo skaudu (dešimtmetis, berniukas, bet verkė pasislėpęs). Vėlgi, manau ne dėl pačios gimnazijos, kiek dėl pralaimėjimo kartėlio
Nors patarimai čia buvo - negabus, jei norės pasieks ir vidurinėje, tegul renkasi pagal savo norus. Aš visgi manau, kad sprendimas priversti sūnų sunkiu darbu siekti įstojimo, buvo geras dalykas. Po šito jis savo iniciatyva paprašė manęs užrašyti jį į laukiančių sąrašus, paklausė, ar aš nepamiršau parašyti prašymo įtraukti jį į sustiprintą anglų grupę jo mokykloje (pagal testo rezultatus jis galėjo eiti į stipresnę grupę) ir pasakė, kad stos į 9 klasę gimnazijoje. Ir mes abu su vyru jam sakom, kad savo darbu jis pasiekė labai daug ir po 9 klasių, kai pasirinkimas gimnazijų bus gerokai didesnis, jis tikrai įstos. Jeigu tik reikės, mes visada jam padėsim. Ir ateityje dėl tų pačių korepetitorių ar papildomo pasimokymo, manau dar ne kartą teks prie šios situacijos grįžti. Nes tai yra jo asmeninė pergalė ir jo asmeninis pralaimėjimas, kurie labiau nei bet kokie aiškinimai mokina.
Jeigu dešimtmetis nesupras tolimesnio išsilavinimo svarbos, gali būti, kad tam supratimui atėjus keliai jau bus uždaryti. 
