QUOTE(sileste @ 2011 03 11, 17:18)
as taip pat neisivaizduoju, to jausmo, ir kaip cia reiks vaziuot ta leliu traukt, manau guldo i ligonine is vakaro, o ryte jau kimba i darbus. Siaubas kaip bijau, o jei per anksti issims
. Najuk nera visai kvaili manau tie musu akuseriai, juk ne mes pirmos tokios ir paskutines. Tikrai pakomentuokit, kas is mamyciu truputi, ta jausma(aisku kekvienai individualiai). O be to, kaip su narkoze, ar galima pasirinkt? Pilna ar spinaline, jei galima ciupciau pilna, nenoriu drebet ta pusvalandi.
Žinau, kad sudėtinga nusiraminti, kai nežinai kas tavęs laukia, bet bijoti nėra ko
Aš būčiau 100 kart labiau bijojus, jei man būtų prireikę gimdyti pačiai.Mes į ligoninę važiavom anksti ryte, Vaivos Juosta rašė, kad tylėdami, o aš nežinau kodėl, bet jaučiausi labai gerai. Visiškai nebijojau, nors tai buvo pirmas CP. Kažkokia begalinė ramybė buvo. Kai atvykom, sužinojau, kad esu penkta eilėj, operacijai, nes yra extrinių, o pas mane planinis. Tai visa laiką iki 12 juokėmės su vyru, buvo tokia gera nuotaika. Sunkiausia buvo ištvert nes valgyt labai norėjau
Viskas praėjo sklandžiai su geriausiais atsiminimais.
Tik ir man su anesteziologu nepasisekė, nors įėjus į operacinę iš karto įkišau jam 200 lt
(ko paskui labai gailėjaus) Jis buvo labai grubus. Aš esu labai jautri prisilietimams, sesutė prispaudus mane į ausį šnabždėjo "būk gerutė nesujudėk, neerzink daktaro". Nors labai stengiausi, vis tiek kažkos raumenukas sujudėdavo. O daktaras, vienu momentu galvojau, kad viską mes, sako "viskas, nebegaliu, matau, kad nieko su ja nepadarysiu" Pagaliau padarė man tą spinalinę nejautrą iš n-tojo karto, paskui nugara toj vietoj buvo kaip nubrozdinta nuo badymų